Vilniaus universitetas Vilniaus universiteto botanikos sodas

MENIU

Stepono Batoro universiteto botanikos sodas Vingyje (1919-1939)

Po 77 metų pertraukos, kai Vilniuje nebuvo botanikos sodo, Stepono Batoro universitetui (SBU) senoji botanikos sodo teritorija Sereikiškėse buvo grąžinta, bet ji buvo tokios blogos būklės, kad botanikos sodą 1919 m. nutarta kurti naujoje vietoje – Vingio palivarke. Šis darbas buvo patikėtas Matematikos-gamtos fakulteto (MGF) darbuotojams. Pirmosiomis SBU darbo dienomis MGF pradėjo veikti centriniuose universiteto rūmuose, bet dėl blogų darbo sąlygų 1920 m. pavasarį senatas nutarė MGF katedras iš senųjų universiteto rūmų iškeldinti į buvusią junkerių mokyklą Zakreto (dabar M.K. Čiurlionio g. 21/23) gatvėje. Šį pastatą SBU vadovybė pavadino Adomo Čartoriskio kolegija (Collegium Adama Czartoryskiego). Vieta buvo patogi dar ir todėl, kad netoliese Zakretas (Vingis), žemės, kuriose Medicinos fakulteto Farmacijos skyriaus prof. Janas Mušinskis (Jan Musziński) 1923 m. pradės kurti Vaistinių augalų sodą; MGF Žemės ūkio skyrius nuo 1924 m. turės mokomąjį ūkį bei dviejų katedrų – Bendrosios botanikos ir Augalų sistematikos ir geografijos – darbuotojai kurs botanikos sodą.
Prof. P. Višnievskis (Piotr Wiśniewski) – Bendrosios botanikos katedros (BBK) vedėjas daug pastangų įdėjo botanikos sodui įkurti ir jam vadovavo 1919-1923 metais. Neetatiniu šios katedros darbuotoju 1929-1939 m. buvo Jokūbas Movšovičius (Jakub Mowczowicz), čia 1936 m. apsigynęs daktaro disertaciją ir po 1939 m. universiteto reorganizavimo vienintelis perėjęs dirbti į VDU Botanikos katedrą, vėliau – į VU Augalų sistematikos katedrą. Kitos – Augalų sistematikos ir geografijos katedros (ASGK) darbo centras buvo botanikos sodas, todėl be tiesioginio darbo kai kurie katedros darbuotojai ėjo atsakingas pareigas botanikos sode: prof. Jozefas Tšebinskis (Jozef Trzebinski) 1924 m. buvo paskirtas botanikos sodo direktoriumi (sodą perėmė iš tuometinio MGF dekano prof. Edvardo Bekerio (Edward Bekier) ir ėjo šias pareigas iki 1937 m.; jį pakeitė prof. Francišekas Ksaveras Skupienskis (Franciszek Xawery Skupenski), ėjęs direktoriaus pareigas 1937-1939 m.; vyr. asistentas Andžejus Michalskis (Andrzej Michalski) po K. Prošinskio mirties 1936 m. buvo paskirtas sodo inspektoriumi ir ėjo šias pareigas iki 1939 m. Botanikos sodo personalas: inspektorius Konstantinas Prošinskis (Konstantin Proszyński) 1919-1936 m.; vyr. sodininkas A. Jasinskis (A. Jasiński) 1922-1931 m., vyr. sodininkas B. Korkucas (B. Korkuć) 1931-1939 m.; sodininkas Z. Vieviurka (Z. Wiewiurka) 1919-1928 m., sodininkas M. Jermolovičius (M. Jermolowicz) 1928-1939 m., praktikantas P. Kovalevskis (P. Kowalewski) – 1922-1937 m. Tik B. Korkucas ir M. Jermolovičius) po 1939 m. reorganizacijos liko Vilniuje ir toliau dirbo botanikos sode.
Sodo kūrimui buvo parinktas aptvertas 2 ha plotas žemutinėje terasoje, o sodo plėtrai rezervuoti į Vingio parko pusę kylantys šlaitai. Nutarta paruošti detalų sodo projektą, taip pat nutarta prašyti 30000 Lenkijos markių kredito pastatų remontui. Šie pinigai neužilgo buvo gauti ir botanikos sodas pradėjo funkcionuoti. Sodui priklausančiame mediniame name (vadintame vila) gyveno sodo direktorius, taip pat čia buvo įrengta laboratorija, kambarys sėkloms tvarkyti, nedidelis muziejus bei bibliotekėlė. Mūriniame vieno aukšto pastate buvo sodo kanceliarija, mokslo darbuotojų butai. Teritorijoje stovėjo ir keletas ūkinių pastatų. Sodas laikė keletą arklių, naudojamų ne tik ūkio darbams, bet ir susisiekimui su miestu. Jau pirmaisiais J. Tšebinskio vadovavimo metais sode buvo dalinai įrengta laistymo sistema, 1929 m. buvo baigtas pirmasis šiltnamis, 1928 m. pradėtas statyti antrasis. Sode buvo ir 12 langų inspektai. Mokslo inventorių sudarė 4 mikroskopai, 37 aukštesniųjų grybų modeliai ir 107 pavadinimų (149 tomų) biblioteka.
Botanikos sodo pagrindinis uždavinys buvo sukaupti kiek galima daugiau Vilniaus ir Naugarduko kraštams būdingų augalų, atvirame grunte ir šiltnamiuose auginti kitų kraštų augalus, reikalingus akademinėms botanikos studijoms bei moksliniams tyrinėjimams. Kasmet sodo augalų kolekcijomis studijuodami pasinaudodavo apie 50 studentų. J. Tšebinskiui vadovaujant buvo kryptingai ir nuosekliai dirbama augalų morfologijos ir sistematikos srityse, o taip pat specializuojamasi fitopatologijos ir ekologijos tyrimų srityje. Botanikos sode buvo propaguojami naujausi augalų sistematikos, Adolfo Englerio (Gustav Heinrich Adolf Engler) darbai, pastoviai rūpintasi botaninės bibliotekos papildymu, tačiau eksperimentiniams moksliniams darbams sodo augalų kolekcijos praktiškai nebuvo naudojamos.
1920 m. pavasarį buvo įrengti keli sklypai, kuriuose pasodinti pirmieji augalai, taip pat ir kai kurie medžiai bei krūmai, pasėta sėklų, gautų iš Varšuvos universiteto botanikos sodo. 1922 m. buvo įkurti Vietinių augalų ir Bendrosios sistematikos skyriai, įrengta ir apsodinta psamofitais (smėlynų augalais) dirbtinė kopa; 1925 m. pasodinta kultivuojamųjų augalų kolekcija; 1926 m. įkurtas Augalų ekologijos skyrius, įrengtas vandens baseinas; 1927 m. papildyta medžių ir krūmų kolekcija, įrengta nedidelė dirbtinė aukštapelkė, pradėti kaupti kalnų augalai; 1928 m. įrengtas kitas baseinas vandens augalams, pradėtos pilti kalvelės, kad lygus reljefas nebūtų toks monotoniškas. Vadovaujant F. Skupienskiui įsisavintas naujas 2000 m2 žemės plotas (sodo teritorija padidėjo iki 2,2 ha), skirtas bandomosioms kultūroms. Nors atviro grunto medžiai ir krūmai buvo traktuojami kaip visiškai atskira kolekcija ir buvo įkurtas šių augalų skyrius – arboretumas, sode vyravo žoliniai augalai. Nežiūrint nepalankių sąlygų ir potvynių sukeltų praradimų, apie 1932 m. kolekcijos stabilizavosi ir 1935 m. jose buvo priskaičiuojama apie 2800 rūšių augalai. Maždaug toks kolekcijų dydis ir išliko iš esmės nepakitęs iki pat SBU botanikos sodo gyvavimo pabaigos: atviro grunto žoliniai augalai – apie 2000 vardų, šiltnamio augalai – apie 300, atviro grunto sumedėję augalai – apie 180.
Jau iš pat pradžių ėmė ryškėti vietos trūkumai: kone kas metai gręsiantys Neries potvyniai, aukštas gruntinių vandenų lygis; žiemą augalus gairinantys šiaurės vėjai, nuo kurių nebuvo jokios užuovėjos, nes tuo metu Neries pakrantės nebuvo apaugusios medžiais. Taip pat ir pats gruntas pasirodė besąs ne pats tinkamiausias augalams, nes daug kur buvo užkastos palivarke nugriautų mūrų liekanos. F. K. Skupienskiui siūlant MGF taryba 1939 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą perkelti SBU sodą į kitą vietą. Naujoji teritorija turėjo tęstis nuo Vingio miško iki Neries ir ribotis su SBU Vaistinių augalų sodu iš vienos pusės bei su universiteto observatorijos teritorija iš kitos. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas paskandino šį projektą užmarštin.
Nuo 1923 m. buvo leidžiamas sėklų mainų katalogas, kuris išeidavo įvairiais pavadinimais: Delectus Seminum..., Semina quae... 1927-1928 m. sodo katalogas išsiųstas 74 adresatams, o gauta katalogų iš 57 adresatų. Tais pačiais metais išsiųsta 1600 paketų sėklų, o gauta 2110. Kiti botanikos sodai pageidavo sėklų, nes K. Prošinskis labai kruopščiai prižiūrėjo visus šio darbo etapus: sėklų rinkimą, džiovinimą, apibūdinimą ir t.t. Siūlomų mainams augalų skaičius įvairavo: 1922/23 m. – 306, 1924/25 m. – 378, 1926/27 m. – 560, 1930/31 m. – 916, 1933/34 m. – 1035, 1934/35 m. – 1077, 1937/38 m. – 836, 1938/39 m. – 708. Botanikos sodas palaikė ryšius su 60-140 botanikos sodų, kasmet mainais būdavo gaunama ir išsiunčiama 1000-3000 paketų sėklų. Sode surinktos sėklos ir padauginti augalai taip pat buvo platinami Vilniaus krašte, dovanojami mokykloms.

Dauguma SBU botanikos sodo sumedėjusių augalų (apie 160 vardų), išgyvenę universiteto reorganizaciją, karą, 1949 m. įsiliejo į vėl naujai pradėtą formuoti dendrofloros kolekciją. Nedidelė jų dalis sodo Vingio skyriuje gyvuoja ir šiuo metu. Vešėjusiais šiltnamyje augalais galima pasigrožėti nebent tik iš K. Prošinskio piešinių: Vilniaus universiteto Herbariumo senųjų piešinių kolekcijoje (daugiau nei 280 augalų rūšių) apie 100 piešinių pavaizduoti šiltnamiuose auginti augalai. Piešiniai, o taip pat mokymui skirti plakatai ir dabar naudojami kaip puikios iliustracijos paskaitų metu. Nedidelis K. Prošinskio archyvas yra MA Vrublevskių bibliotekoje (piešiniai jo ruoštam kepurėtųjų grybų atlasui, o taip pat rankraštinis botanikos sodo augalų sąrašas).

Šaltiniai
Klimavičiūtė J. Botanikos mokslo raida Lietuvoje 1919-1943 m., Vilnius, 2002.
Mowszowicz J. Botanica i botanicy w Uniwersytecie Stefana Batorego w Wilnie w latach 1919-1939, Studia i materialy z dziejow nauki Polskiej, 1966, Seria B, Z. 12.
Rukšėnienė J., Jonynaitė D. Vilniaus universiteto herbariumo senoji kolekcija, Vilnius, 2006, p. 111, 15.
B. Rydzewski. Wydzial matematyczno-przyrodniczny U.S.B. w latach 1919-1929, Księga pamiątkowa ku uczczeniu CCCL rocznicy załoźenia i X wskrzeszenia universitetu Wilienskiego, Wilno, 1929.
Skridaila A. Botanikos sodas Vingyje Stepono Batoro universiteto laikais (1920-1939), Šiaurės Atėnai, 2002, Nr. 4 (590).
Skridaila A. Sumedėjusių augalų introdukcija Vilniaus universiteto Botanikos sode 1781-2000 metais. Daktaro disertacija, Vilnius, 2001.