Augalų gentys - Debesylas

Didysis debesylas - Inula helenium L.
Šeima. Astriniai - Asteraceae Dum.
Tai daugiamečiai žoliniai augalai, turintys paprastą arba šakotą iki 2 m aukščio stiebą ir pražangiai išsidėsčiusius lancetiškus lapus. Vasaros pabaigoje sukrauna geltonus, stambius graižiškus žiedynus.
 
 

Sakoma, kad šiam augalui suteiktas Helenos iš Trojos vardas. Remiantis viena iš versijų, Helena debesylą rinko, kai buvo pagrobta Pario, o kitoje versijoje sakoma, kad debesylas išdygo ten, kur krito Helenos ašaros. Kaip bebūtų, tai jau nuo antikos laikų žinomas augalas, kurį gerai žinojo graikai ir romėnai, valgydavę debesylo žolę, kaip virškinimą gerinantį vaistą po sunkaus maisto ar persivalgymo. Jie vartojo šį augalą taip pat ir sėdimojo nervo neuralgijai gydyti bei tikėjo, kad tuščiu skrandžiu čiulpiant debesylo šaknį, tvirtėjo dantys. Šis augalas dažnai minimas anglosaksų tekstuose. Jis šimtmečius išliko populiarus liaudies medicinoje, kaip astmą ir kosulį gydantis vaistas ir dažniausiai auginamas sodeliuose prie namų. Šaknys dažnai buvo verdamos cukruje. Seni žolininkai turi daugybę receptų, kaip konservuoti šį augalą, gaminti kosulį malšinančius vaistus bei tonikus.

Natūraliai augantis didysis debesylas aptinkamas nuo pietinės Europos iki vakarinės Azijos, natūralizavęsis Šiaurinėje Amerikoje, bei introdukuotas daugelyje šiltų temperatinės zonos kraštų. Aptinkamas drėgnuose dirvožemiuose šalia griuvėsių, miškuose bei laukų pakraščiuose.

Auginti geriausia derlinguose drėgnuose dirvožemiuose saulėtoje vietoje. Dauginamas pavasarį arba rudenį dalinant šaknis arba sėklomis, kurios deja dažnai labai ilgai dygsta.

Medicinoje vartojamos šviežios arba džiovintos debesylo šaknys ir žiedai. Šiame augale aptinkama iki 40 proc. insulino, todėl retkarčiais jis yra rekomenduojamas, kaip saldiklis diabetikams. Tačiau kaip medicininę žolę, debesylą pagrindinai naudoja astmos, kosulio, kataraktos, šienligės bei kvėpavimo infekcijoms gydyti. Išoriškai vartojamas įvairiems odos pažeidimams ir sudirginimams gydyti.

Galima patiems nesunkiai užsikonservuoti šio vaistinio augalo žiemai. Maždaug spalio mėnesį iškastas, nuplautas ir nuskustas šaknis reikia supjaustyti plonais griežinėliais. Griežinėlius užpilti vandeniu, kad apsemtų, ir virš ugnies virti, kol nugaruos visas skystis. Tada gerai sugrūsti grūstuvėje ir sumaišyti su medumi arba cukrumi santykiu 1:2 arba 1:3. Gautą sugrūstą šaknų tyrelę taip pat galima išvirti su cukrumi, kaip uogienę. Tuomet ji bus gardesnė ir kvapnesnė, įdėjus truputėlį cinamono.
 
Parengė Renata Miklušytė 2005-06-30