Šeima. Notreliniai - Lamiaceae Lindl.

Šalavijas žinomas nuo antikos laikų. Jo vardas, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia - "gydyti". Kilęs Pietų Europoje ir šiuo metu paplitęs visame pasaulyje (Centrinėje Azijoje, Europoje, Šiaurės Amerikoje). Lietuvoje augina sodininkai bei botanikai.

 

Šalavijas - tai dekoratyvus, daugiametis, dvimetis arba vienmetis puskrūmis, 25-70 cm aukščio, pusiau sumedėjęs. Lapai su koteliais, priešiniai, pailgai nusmailėjantys, plaukuoti, nuo žalios iki pilkai žalios spalvos (išskyrus vieną variatetą su ryškiai purpuriškais lapais). Pražysta antrais-trečiais metais. Žydi gegužės- liepos mėn., kartais net iki šalnų. Žiedai purpuriškai mėlyni, kamparo kvapo. Sėklos apvalios, maždaug 2 cm skersmens, rudos.

Dauginamas sėklomis, kerais bei ūgliais. Sėklos daigios 2-5 metus. Sėjama anksti pavasarį į dėžutes, arba vėliau tiesiai į dirvą. Sėjinukai pirmais metais auga silpnai, antraisiais - išsišakoja, stiebas pradeda medėti. Vienoje vietoje gali augti 4-6 metus. Kas pavasarį šalaviją reikia atjauninti, nupjaustyti sumedėjusias šakeles, paliekant 5 cm stiebelį virš žemės.

Šalavijas mėgsta šilumą ir saulę, pakantus sausrai tačiau jautrus net ir ne dideliam drėgmės pertekliui. Puikiai auga nepiktžolėtuose priesmėlio ar lengvo priemolio nerūgščiuose humusinguose dirvožemiuose. Tinkamiausi priešsėliai - kaupiamosios ir ankstyvosios daržovės, pūdymas. Vaistiniai šalavijai besniegėmis žiemomis linkę pašalti, todėl reikia pridengti.

Vaistams ir prieskoniams prieš žydėjimą arba rugsėjo mėnesį nuskinti lapeliai būna aromatingiausi. Be to geriausiai skonio savybes išlaiko iš lėto džiovinami lapeliai. Kokybiškai išdžiūvę lapai yra natūralios spalvos ir specifinio kvapo.

Nuo seniausių laikų šalavijas buvo vartojamas medicinoje ir maisto konservavimui, o maisto paskaninimui pradėtas vartoti tik nuo 17 a. Švieži ir džiovinti šalavijų lapai vartojami riebios kiaulienos, avienos, ankštinių daržovių, silkės, žuvies patiekalams, dešroms, paštetams, marinatams, sūriams, paukštienai pagardinti. Tinka baltiems padažams, kepenų, patiekalams, omletams, salotoms, konservams pagardinti, nealkoholiniams gėrimams aromatizuoti. Amerikoje vartojamas kaip būtinas prieskonis keptam kalakutui per padėkos dieną. Galima derinti su mėtomis, baziliku, katžole, melisa.

Tai priemonė burnos ertmės, gerklės uždegimams gydyti, tinka skalavimams. Šalavijo nuoviro pavilgai gali būti dedami ant sužeistos vietos. Taip pat vartojami skaudant dantims, nuo dantenų uždegimo, nuo plaukų slinkimo, galima mirkyti prakaituojančias kojas. Šalavijų lapai slopina prakaito liaukų, pieno liaukų sekreciją, todėl jų arbatos geriamos norint nutraukti maitinimą krūtimi. Jis taip pat vartojamas menopauzės simptomams, tokiems kaip karščio mušimas, slopinimui. Didžiojoje Britanijoje atliktų tyrimų duomenimis, vartojant šalavijo lapų ištraukas ar sausus miltelius, pacientams sumažėdavo prakaitavimas net 50 proc.

Vaistinį šalaviją vertėtų auginti kiekvienai šeimininkei savo sodeliuose, darželiuose ar net gėlynuose. Jo labai malonus, aromatingas kvapas, lapai turi daug eterinio aliejaus, mineralinių medžiagų, vitamino B1.

R. Miklušytė 2005-05-06

 

 

 

Šeima. Notreliniai - Lamiaceae Lindl.

Priklausomai nuo augimvietės esti įvairaus aukščio - nuo 40 iki 120 cm.
Kvapusis šalavijas - rūšis, kilusi iš Viduržemio jūros regiono, gali sulaukėti. Stiebas stačias, šakotas, viršuje plaukuotas. Lapai širdiškai kiaušiniški, dideli, raukšlėti, nelygiai dantyti, plaukuoti. Žiedynas 20 - 25 cm aukščio. Menturiai - dažniausiai šviesiažiedžiai. Žiedeliai - šviesiai žydri ar rožiniai, balta apatinė lūpa. Kvapiojo šalavijo puošnus ne tik žiedynas, bet ir lapai. Vaisius sausas, iš 4 rudų riešutėlių.

 

 

Geriau auga atviroje, saulėtoje vietoje ir humusingoje, pakankamai drėgnoje dirvoje. Dauginamas sėklomis, kurių daigumas mažas, dėdami jas į dirvą, arba daigus išaugindami šiltadaržyje ar purios žemės lysvėje. Gerai dauginasi savaimine sėja. Pirmais metais išauga graži lapų skrotelė, o antrais žydi ir bręsta sėklos. Kai kurie augalai pražysta ir pirmais metais. Žiemoja gerai. Žydi birželį - liepą. 
Žiedynuose ir lapuose yra 0,23 - 1,29 proc. maloniai kvepiančio eterinio aliejaus, kuris daugiausia naudojamas gaminant kvepalus. Šalavijo eterinis aliejus turi terpenų. Augalo šaknyse yra chinonų eilės medžiagų, pasižyminčių antimikrobiniu, priešuždegiminiu aktyvumu.

Vartojimas medicinoje
Iš augalo lapų gaunamas antibakterinis preparatas salvinas. Gydomųjų savybių turi ir augalo eteriniai aliejai, kurie turi aromatinės eilės cheminių junginių. Ištirpdami riebaluose, jie lengvai prasiskverbia pro odos paviršinius sluoksnius, dirgina periferinių nervų galūnes, dėl to atsistato odos ir kraujagyslių refleksai.
Šalavijo vonios, taip pat tepalai, turintys kvapiojo šalavijo ekstrakto vartojami kompleksiškai gydant sergančiuosius žvyneline liga. Pastebėta, jog tepalas, kurio vienas komponentų yra šalavijas, efektyviai gydo sergančiuosius egzema, neurodermitu.

Liaudies medicinoje
Liaudies medicinoje vartojamas šalavijo lapų antpilas, nuoviras, daromos šalavijo vonios. Kinijoje šalavijas vartojamas kaip bendrai stiprinantis organizmą vaistas, taip pat išoriškai - sergant lėtinėmis odos ligomis. Kvapiojo šalavijo žaliavos antpilu gydomos virškinamojo trakto, inkstų, akių ligos.

Vartojimas kulinarijoje
Lapuose ir ypač žiedai yra kvapaus skonio ir malonaus aromato. Tiek šviežiais ,tiek džiovintais aromatizuojamos bei paskaninamos salotos, sūriai, konditerijos gaminiai, vermutai, vynai, likeriai ir arbatos bei brangios tabako rūšys.

-Žiedynų eterinis aliejus vartojamas parfumerijos pramonėje, o farmacijoje - vaistams aromatizuoti.