Grybai yra neatsiejama gamtos ir beveik kiekvienos ekosistemos dalis. Jų yra beveik visur, miškuose, pievose, dirbamuose laukuose, ant maisto produktų ir ant sintetinių medžiagų, dirvožemyje, vandenyje, ore ir kitur (1, 2 pav.). Grybams priklauso apie 100 tūkstančių rūšių. Europoje auga daugiau nei 1000 nuodingųjų grybų rūšių, mūsų miškuose, parkuose, soduose kol kas žinoma per 100, iš jų 20‒30 labai pavojingų žmogaus gyvybei. Tačiau tai tik apytiksliai skaičiai, nes nėra griežtos ribos tarp nevalgomų ir nuodingų, be to, tik nedaugelio nuodingųjų grybų blogosios savybės ištirtos.

   

                             1 pav. Grybai vejoje                                             2 pav. Plačiataurė (Sarcoscypha sp.) auga ant medžių šakelių

Kiekvienam iš mūsų tikriausiai kyla klausimas: kokius grybus galima priskirti prie nuodingųjų? Nuodingieji grybai – tai grybų rūšys, sukeliančios organizmo apsinuodijimą, intoksikacijas ir funkcinius sutrikimus. Nuodinguose grybuose kaupiasi nuodai – toksinai, kurie, patekdami į žmogaus organizmą, sukelia apsinuodijimą. Grybų toksinai – tai antriniai jų metabolitai.

Nors nuodingi grybai turi nemažai toksinių medžiagų ir jų poveikis žmogui nelabai malonus ar net mirtinas, vis dėlto grybai naudojami žmonių medicininėms ir ūkinėms reikmėms.

Nuodinguosius grybus galima suskirstyti į:

1.      Sąlygiškai nuodingus – grybai, turintys nuodingųjų arba karčių medžiagų, kuriuos verdant ar džiovinant pasišalina į vandenį ar išgaruoja, todėl gerai išvirti (2‒3 kartus nupylus vandenį) vartojami maistui, pavyzdžiui, kartaus skonio piengrybiai, ūmėdės, bobausiai, meškutės. Tokie grybai maistui nerekomenduojami.

2.      Nuodingus – grybai, turintys silpnai nuodingų medžiagų, pavojingų žmogaus sveikatai ar net gyvybei, pavyzdžiui, kai kurios musmirės, tauriabudės, baltikai, plaušabudės.

3.      Labai nuodingus – grybai, turintys labai nuodingų medžiagų, pavojingų žmogaus sveikatai ir gyvybei, pavyzdžiui, žalsvoji musmirė.

4.      Grybus, kurių maistinė vertė nežinoma – grybai, kurie nepriskiriami nei prie nuodingųjų, nei prie valgomųjų, nei prie nevalgomųjų, o literatūroje kartais nurodomi kaip valgomi, o kituose šaltiniuose – kaip nevalgomi.

Grybų toksinės medžiagos, kitaip vadinamos mikotoksinai (gr. toksikón – nuodas), yra nuodingi žmonėms ir gyvūnams grybų metabolitai. Jie yra  peptidinės‒baltyminės prigimties. Gali sukelti apsinuodijimus (intoksikacijas), imuniteto sumažėjimą, įvairių organų ligas, vėžinius susirgimus. Mikotoksinus išskiria įvairių grupių grybai, jais apsinuodijama per maistą ar pašarą. Apsinuodijimai mikotoksinais vadinami mikotoksikozėmis.

Priskaičiuojama apie 400 mikotoksinų, kuriuos išskiria mikromicetai.

Be abejo natūralūs gamtoje esantys nuodai susideda ne iš vienos medžiagos. Tai įvairių biologiškai aktyvių medžiagų kompleksas. Juose yra ne tik toksiškų medžiagų, bet taip pat atsakingų už nuodų plitimą, skausmo sukėlimą ir daug kitų, kurių funkcijos dažnai nėra iki galo aiškios. Atskirų toksinų ir viso biologiškai aktyvių medžiagų komplekso poveikis organizmui taip pat yra skirtingas.

Didžioji natūralių toksinų dalis savaime maiste atsiranda tik keliuose maisto produktų rūšyse. Kita toksinų dalis gaminama pažeistuose produktuose, arba kai ant jų auga pelėsiai ar kiti grybai.

Apsinuodijimų grybų toksinais atsitiktinumai. Svarbu paminėti, jog grybo nuodingumas priklauso nuo augavietės, grybo amžiaus ir dydžio: kuo jaunesnis, tuo baisesnis. Taip pat grybais dažniausiai apsinuodijama nuodingus supainiojus su valgomaisiais arba vartojant, kaip psichotropines medžiagas. Apsinuodijimai gali būti skirstomi į ūmų ir chroninį apsinuodijimą. Ūmaus apsinuodijimo bruožai: 1) didelė dozė, 2) trumpas poveikio laikas, 3) tuoj pat (daugiau ar mažiau) atsirandantys simptomai. Chroninio apsinuodijimo bruožai: 1) didelė dozė, 2) ilgas poveikio laikas, 3) vėlyvi simptomai.

Galima apsinuodyti ne tik supainiojus nuodingus grybus su valgomais, bet ir suvalgius maistą užkrėsta grybu ar blogai paruošus grybus vartojimui.

Apsinuodijimų grybais simptomai. Apsinuodijimo grybais simptomus galima skirstyti į dvi grupes: Ankstyvieji – tai simptomai, kurie pasireiškia po 30–60 min. suvalgius nuodingą grybą. Jie gali būti labai įvairūs: vėmimas, pilvo spazmai, traukuliai ir kt. Vėlyvieji simptomai – simptomai, atsirandantys po 6–72 val. Tai pykinimas, vėmimas, viduriavimas, galvos skausmai, traukuliai, haliucinacijos ir kt. Šie simptomai atsiranda ne iš karto, todėl dažnai neskubama kreiptis į gydytoją. O tai gali būti lemtinga klaida.

Apsinuodijimo nuodingais grybais požymiai dažnai būna panašūs, skiriasi tik laikas nuo grybų suvalgymo iki pirmųjų požymių pasireiškimo. Pirmiausiai prasideda stiprūs raižantys pilvo skausmai, pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Būna bendras silpnumas, mieguistumas, centrinės nervų sistemos slopinimas. Kiti simptomai: pakitęs elgesys, galimos haliucinacijos, regos sutrikimai, traukuliai, psichozė, gali sustiprėti prakaitavimas ir seilėtekis.

Apsinuodijusiajam grybais diagnozė yra paremta anamneze ir simptomais. Diagnozę sunkina tai, kad nuodingi grybai turi kelias toksines medžiagas ir būna sunku tiksliai nustatyti, kokį konkrečiai grybą žmogus suvalgė.

Sveikatos pakenkimas gali būti kelių rūšių: intoksikacija arba, kiek rečiau, alerginės reakcijos. Alerginės reakcijos galimos tiek į nuodingus, tiek į valgomus grybus.

Grybų grupės pagal jų poveikį žmogaus organizmui. Pagal sukeliamą poveikį organizmui nuodingi grybai skirstomi į kelias grupes:

1. Grybai, erzinantys virškinimo traktą (kai kurie kartūs piengrybiai, ūmėdės). Jų užvalgius jau po 1‒2 valandų pakyla temperatūra, vemiama, viduriuojama. Pasveikstama po kelių dienų.

2. Grybai, kurių nuodingos medžiagos trikdo nervų sistemą (paprastoji, gelsvoji, rausvarudė musmirės). Po 2‒3 valandų išsiplečia akių vyzdžiai, prasideda vėmimas, viduriavimas, haliucinacijos. Grybai, kaupiantys nuodingą alkaloidinį muskariną, muskaridiną, muscimolį, o taip pat haliucinogeninę iboteninę rūgštį, sukelia centrinės ir periferinės nervų sistemos funkcijų pokyčius, sustiprinta prakaito ir seilių išskirimą, pykinimą, vėmimą, žarnyno dieglius, karščiavimą, dusulį, haliucinacijas, bronchinius spazmus. Laiku suteikus medicininę pagalbą, pasveikstama. Ypač tokie apsinuodijimai pavojingi vaikams ir suaugusiems su silpna sveikata, galima netgi mirtis.

3. Grybai, kurių nuodai (amatoksinai, falotoksinai, ypač faloidas, amanitinas) ardo kraujo, kepenų ar smegenų ląsteles (žalsvoji, smailiakepurė musmirės, nuodingasis nuosėdis, rausvėjančioji plaušabudė, eglinė kūgiabudė). Užvalgius žalsvosios musmirės, po 8‒24 valandų sutrinka kepenų veikla, skauda skrandį, maudžia krūtinę, taip pat vemiama, viduriuojama. Apsinuodyti galima ir gerais valgomais grybais, jei vartojami seni, ištižę, sukirmiję ar šalnų pakąsti grybai. Juose, irstant baltymams ir riebalams, susidaro amidas, aminas junginiai. Sukelia pačius sunkiausius apsinuodijimus (60‒80 % baigiasi mirtimi). Įvyksta organizmo dehidratacija, širdies nepakankamumas, kepeninė koma, kepenų funkcijos pažeidimai.

4. Grybai, kaupiantys toksiną kopriną. Apsinuodijimas įvyksta tik tada, kai kartu su maistu, pagamintu iš grybų, žmogus naudojo alkoholį, nes koprinas sulaiko alkoholio skaidymą acetaldehido stadijoje, kuris yra toksiškas organizmui.

Kai kurie autoriai dar išskiria:

5. Grybai, kurių toksinai veikia kaip alergenai. Nuolat vartojant tokius grybus, toksinės medžiagos susikaupusios organizme, gali sukelti apsinuodijimą po kelių valandų, kartais ir po kelių metų priklausomai nuo organizmo jautrumo. Sunkesniais atvejais sukelia kepenų funkcijos pokyčius, kurie gali įtakoti žmogaus mirtį.

6. Grybai su padidėjusiu sunkiųjų metalų kiekiu (3 pav.). Grybai turi atrankinį gebėjimą kaupti tokius elementus kaip varį, šviną, gyvsidabrį, kadmį, nikelį, chromą. Literatūros šaltiniuose nurodoma, kad skirtingos rūšys teikia pirmenybę atskirų sunkiųjų metalų kaupimui: kaip pavyzdžiui, kadmis labiau kaupiasi paberžiuose, varis – meškutėje ir juodajam piengryby, ūmėdės mažiau kaupia sunkiųjų metalų. Taigi negalima rinkti grybų pramoninių atliekų rajonuose, pievelėse ir miestų parkuose, netoli autostradų.

3 pav. Skėtinė žvynabudė (Macrolepiota procera) yra valgomas grybas, tačiau augant pakelėse, kaupia sunkiuosius metalus

Grybai seni, peraugę taip pat gali sukelti apsinuodijimą. Medžiagų apykaitos ir baltymų skaidymo metu grybuose susidaro antriniai skilimo produktai, mikotoksinai, kurie gali būti kenksmingi žmogaus organizmui.

8. Grybai, konservuojami namų sąlygomis, gali būti užkrėsti Clostridium botulinum. Botulizmas įtakoja bendrą organizmo apsinuodijimą, atsiranda silpnumo jausmas, galvos svaigulys, regos pablogėjimas, skrandžio srityje kankinantys skausmai. Susirgimai vystosi labai greitai ir reikalauja skubios medicininės pagalbos.

Citokininiai (pažeidžiantys ląsteles) toksinai. AFLATOKSINAI B1, B2, G1, G2, M1 ‒   pavojingiausi iš visų mikotoksinų, kurių  poveikio kenksmingumas išsamiai ištirtas ir įvertintas.  Remiantis Europos Sąjungos Maisto produktų mokslinio komiteto turima informacija, aflatoksinai, o ypač aflatoksinas B1, yra kancerogeninės medžiagos ir net mažas jų kiekis gali sukelti kepenų vėžį, be to, jie yra genotoksiški.  Dauguma riešutų ir kai kurios grūdų rūšys, augančios šiltame ir drėgname klimate, gali užsikrėsti aflatoksinus gaminančiais pelėsiais. Lietuvoje išaugintose grūdinėse kultūrose aflatoksinai randami retai, nes nelabai palankus klimatas aflatoksinus gaminančių pelėsių augimui.

Šio toksino randama pelėsiu Aspergillus flavus užkrėstame arba iš užkrėstų maisto produktų paruoštame maiste.

AMATOKSINAI. Į jų sudėtį įeina a-, b-, g-, e- amanitinai, amaninas, amaninamidas, amanulinas, amanilinė rūgštis, proamanulinas. Letali amatoksinų dozė žmogui siekia nuo 5 iki 7 µg. Be to yra duomenų, kad Amanita virosa grybe amaninamidas būna tik vaisiakūnyje. Įrodyta, kad pirmiausiai toksinai pažeidžia kepenų ląsteles. Įvykęs pažeidimas lydimas RNR sumažėjimu. Tai yra pasekmė specifinio RNR-polimerazės B (arba P) inhibavimo. Todėl DNR transkripcija į mRNR visiškai blokuojama esant 10-8 mol amonito koncentracijai. Tokį poveikį į RNR-polimerazę nusako amatoksinų toksinis poveikis. Apsinuodijimo trukmė priklauso nuo to, kokį laiką išlieka kepenų ląstelėse pakankamai aukšta amanitino koncentracija (>108 mol), kuri tuo metu neturi kokio nors kenksmingo poveikio. Šio toksino poveikį pašalina silibinas, kuris visiškai blokuoja kepenų ląstelių užgrobimą amatoksinais ir juos veikia 24 valandas. Taigi amatoksinai turi uždelstą toksišką poveikį, sukeldami kepenų nekrozę ir inkstų kanalėlių irimą.

4 pav. Musmirė (Amanita sp.)

Žalsvoji musmirė (Amanita phalloides) ‒ vienas iš daugiausiai mirčių atnešęs augalinės kilmės nuodas. Šiuose grybuose esanti nuodinga medžiaga amanitinas pasižymi stipriu kepenų veiklą sutrikdančiu poveikiu. Apsinuodijimui amanitinų turinčiais grybais yra būdingas slaptasis periodas, kuris gali trukti 6-48 valandas po grybų valgymo. Antrąją parą atsiradę pykinimas, vėmimas ir viduriavimas savaime išnyksta, tačiau šiuo metu prasidėjęs ūminis kepenų veiklos sutrikimas kelia grėsmę ne tik žmogaus sveikatai, bet ir gyvybei.

Amatoksinus išskiria Amanita virosa, A. phalloides, A. bisporigera, A. ocreata, A. verna, Galerina marginata, Lepiota aspera, L. castanea, Conocybe ir kiti grybai.

FALOTOKSINAI. Į jų sudėtį įeina falinas, falolizinas, faloidinas, faloinas, protaloinas, falizinas, falacinas, falizacinas. Jie nesukelia apsinuodijimo, tačiau jie pažeidžia kepenų ląstelių membraną. Membranoje pokyčiai sukeliami filotoksinų aktino filamentų, kurie sukelia greitą monomerinio G‒aktino perėjimą į polimerinį F‒aktiną ir atgalinės reakcijos inhibavimą (depolimerizaciją). Falotoksinai 10 kartų mažiau toksiški nei amatoksinai.

Tam tikrais atvejais apsinuodijimo simptomai nepasireiškia tą pačią dieną, tada vemiama, viduriuojama, pakinta kraujo cheminė sudėtis, pasireiškia acidozė, hipoglikemija.

Faloidinas – vienas iš falotoksino sudedamųjų dalių, kuris aptinkamas žalsvosiose musmirėse (Amanita phalloides).

Faloidinas prisijungdamas prie aktino skatina aktino polimerizaciją (globulinio aktino jungimąsi į gijas) ir stabilizuoja susidariusias aktino gijas. Jis tarpuose prisijungia tarp F-aktiną sudarančių subvienetų ir juos tvirtai sukabina. Taip prisijungdamas faloidinas slopina aktino vienetų atskilimą nuo aktino gijų ir jas stabilizuoja. Aptikta, kad faloidinas inhibuoja F-aktino ATP-azinį aktyvumą.

Faloidino veikimo būdas priklauso nuo jo koncentracijos ląstelės viduje. Maži kiekiai faloidino citoplazmoje mažai polimerizuotą citoplazminį aktiną bei filaminą verčia jungtis į polimerizuoto aktino telkinius, bet nepaveikia egzistuojančių aktino gijų pluoštų.

Wehland su bendradarbiai aptiko, kad didesni faloidino kiekiai sukelia ląstelių aktino gijų susitraukimą.

VIROTOKSINAI būdingi Amanita genčiai. Virotoksinų grupė apjungia viroidiną, aloviroidiną, dezoksiviroidiną, viroziną, dezoksiviroziną. Virotoksinų ir falotoksinų aktyvumas panašus. Virotoksinai taip pat yra giminingi F‒aktinui.

OCHRATOKSINAS A – plačiai žinomas kaip vienas iš pavojingiausių toksinų maisto produktuose ir pašaruose. Patekęs į organizmą šis toksinas sukelia žymius biocheminių procesų pakitimus, vidinių organų patologinius pakitimus, o taip pat jam būdingi teratogeninis, kancerogeninis ir imunodepresinis procesai.

Grybų toksinai, veikiantys kraują. Eritrocitus nuolat atakuoja aktyvieji deguonies junginiai – H2O2, OH˙ radikalas, O2˙ (superoksido radikalas) ir kt. Šie junginiai oksiduoja hemoglobino geležies joną, kuris virsta trikrūviu, ir eritrocitų membranų fosfolipidus. Todėl eritrocituose kaupiasi methemoglobinas, sunkiai pernešantis deguonį, o jų membrana tampa lengvai pažeidžiama, t.y. įvyksta hemolizė. Veikiant aktyviesiems deguonies junginiams, hemoglobinas ne tik virsta methemoglobinu, bet ir oksiduojama baltymine methemenoglobino dalimi. Susidaro netirpūs methemoglobino agregatai vadinami Heinco kūneliais.

Heinco kūneliai pažeidžia eritrocitų membraną, kuri dėl oksidų fosfolipidų yra trapi. Todėl methemoglobinemija dažnai susijusi su hemolize.

Kai kuriose musmirėse taip pat randami BALTIMINIAI TOKSINAI, sukeliantys hemolizę – kraujo eritrocitų irimą. Tokie toksinai rasti ir kai kuriuose valgomuose grybuose. Tačiau šie nuodai suyra 70°C temperatūroje. Apsinuodijimo simptomai pasireiškia po 6‒10 valandų jaučiamas sunkumas skrandyje, stiprus pykinimas ir viduriavimas, galvos skausmas, nuovargis, stiprūs skausmai kepenų ir skrandžio srityse, spazmai ir geltligė. Širdies nepakankamumas gali baigtis mirtimi.

Neurotoksinai – tai psichiką veikiantys nuodai, pavyzdžiui, muskarinas ir psilocinas, kurie veikia centrinę nervų sistemą. Tam tikri grybų produktai, pavyzdžiui, aflatoksinas yra stiprūs kancerogenai.

Neurotoksinai pažeidžia nervų sistemą, paralyžiuoja nervinių impulsų plitimą raumenyse ir kritiniais atvejais gali paralyžiuoti širdies ir kvėpavime dalyvaujančius raumenis.

Jie veikia slopindami arba aktyvindami nervinio signalo perdavimą. Neurotoksinai blokuodami receptorius, tuo pačiu ir jonų kanalus, neleidžia toliau plisti signalui, arba stabdo baltymų, dalyvaujančių neurotransmiterių atpalaidavime, veikimą. Nuo to, kokio neurotransmiteriaus atpalaidavimą slopina, kokius jonų kanalus veikia (Na+, Ca2+, K+, Cl-) ir kokioje kūno vietoje esančioje sinapsėje veikia, priklauso organizmui sukeliamas poveikis.

MUSKARINAS. Muskarinas veikia parasimpatinę nervų sistemą. Jis įsiskverbia per žarnyno sienelę labai lėtai ir beveik nepraeina per GEB (hematoencefalinį barjerą). Dėka GEB muskarinas nepatenka į CNS (centrinę nervų sistemą) ir nesukelia jos intoksikacijos simptomų. Muskarinas neturi jokio tiesioginio psichotropinio veikimo. Taip vadinamo muskarininio sindromo pasireiškimas susijęs su muskarino veikimu į M‒cholinoreceptorių parasimpatinę nervų sistemą, tai ir yra priežastis vegetatyvinių sutrikimų apsinuodijus A. muscaria. Beje Amanita muscaria žalioje masėje yra 0,0002‒0,0003% muskarino.

Muskarinas daugiausia susitelkiąs vaisiakūnio apvalkale ir kepurėlės luobelėje. Apsinuodijimo simptomai atsiranda po 1‒2 valandų, vemiama, skauda pilvą, gausiai prakaituojama, atsiranda seilėtekis, krenta kraujospūdis, vystosi raumenų traukuliai, atsiranda miozė ir kolapsas. Taip pat muskarinas paveikia smegenų didžiųjų pusrutulių žievę, dėl to, apsinuodijus, svaigsta galva, kinta nuotaika: žmogus juokiasi, verkia, džiaugiasi. Apsinuodijus vartojamas atropinas, kuris priešingai, negu muskarinas, veikia vegetacinę nervų sistemą (M‒cholinoreceptorių blokatorius).

Muskariną išskiria Amanita muscaria, Inocybe lanuginosa, I. patowillardii, Clitocybe rivulosa ir kiti grybai.

GIROMITRINAS. Bobausiai (Gyromitra) daugelyje kraštų laikomi nuodingais, nes juos išrovus pasigamina alkaloidas giromitrinas, kuris ir lemia jų stiprų ir malonų kvapą. Giromitrinas verdant visiškai nesuyra, todėl kartais net ir 2 kartus apvirtais bobausiais galima apsinuodyti. Džiovinant grybus (pavėsingoje, tik negyvenamoje vietoje), giromitrinas per 2-3 mėnesius išgaruoja ir jo nuodingumas smarkiai sumažėja. Apsinuodijimas šia medžiaga yra panašus į apsinuodijimą amantinais, tačiau pasireiškia lengvesne forma. Latentinis periodas trunka 6–10 valandų, vėliau staiga atsiranda diskomfortas, stiprus galvos skausmas, vėmimas ir kartais viduriavimas. Esant sunkiam apsinuodijimui, nuodai pažeidžia kepenis, taip pat kraujo ląsteles ir CNS. Mirtingumas yra palyginti mažas (2–4 %).

5 pav. Briedžiukas (Morchella sp.), kuris yra labai panašus į bobausį (Gyromitra sp.)

IBOTENINĖ RŪGŠTIS ir jos metabolitas – MUSCIMOLIS – lengvai patenka per GEB (hematocefalinį barjerą) ir veikia kaip psichomimetikas.

Iboteninė rūgštis yra neselektyvus NMDA (N - methyl-d-aspartate) glutamatinių receptorių agonistas, kurių aktyvacija sukelia nervinių ląstelių dirginimą ir jose Ca2+ kiekio padidėjimą, t.y. kai glutamatas prisiriša prie aktyvintų NMDA receptorių, į ląstelę patenka daugiau natrio jonų, o su jais kartu prasiskverbia ir kalcio jonų ( Ca2+). Kalcio jonai sukelia daug biocheminių procesų, jie atveria impulsą gaunančios sinapsės receptorius ir skatina ląstelę plėsti sinapses bei gaminti daugiau receptorių.

Taip pat įrodyta, kad baltymų fosforilinimas hipokamo piramidiniuose neuronuose įsiterpia iboteniniais selektyviniais metabolitiniais glutamatiniais receptoriais. Iboteninė rūgštis taip pat aktyvuoja metabotropinius receptorius, tačiau jos neurotropizmas siejamas su veikimu į NMDA-receptorius. Taigi iboteninės rūgšties savybė  ‒ suardyti smegenų audinį ir sukelti neuronų žūtį.

Ibotenas gali sukelti isteriją, euforiją, iliuzijas, haliucinacijas, taip pat mieguistumą, depresiją, ataksiją, sumišimą, didelės jėgos arba raumeninės koordinacijos trūkumo jausmą, konvulsijas. Kartais pažeidžiama motorinė sistema.

Muscimolis gali būti tiek šviežiuose, tiek nelabai šviežiuose grybuose. Galima teigti, kad muscimolis susidaro dekarboksilinant iboteno rūgštį. Iboteno rūgšties perėjimas į muscimolį vyksta greičiausiai džiovinant ar sandeliuojant grybus (ko dėka didėja jų toksiškumas), nei žmogaus organizmo metabolizmo metu. Muscimolio toksiškumas 5‒10 kartų didesnis už iboteninės rūgšties. Realus grybų toksiškumas nusakomas iboteninės rūgšties kiekiu, virtusiu muscimoliu dakarboksinimo keliu juos saugant.

Haliucinogeniniai grybai. Haliucinacijos (lot. Hallucination – kliedesys) – tariamas neesamų dalykų jutimas. Tai suvokimas be išorinio dirgiklio ir realaus objekto.

Haliucinogeniniai grybai – tai keleto klasių grybų rūšys: glotniagalvės – Psilocybe (cubensis, semilanceata, tampanensis, mexicana, caerulipes, bohemica, arcana); gleiviabudės – Stropharia (cubensis, coronilla); kiškiabudės – Conocybe; skydabudės – Pluteus; karteklės – Gymnopilus (spectabilis); trapiabudės – Psathyrella (foenisecii). Šie magiški psichoaktyvūs grybai pagal vartojimą išsidėsto tokia seka: Psilocybe cubensis, Psilocybe semilanceata, Panaeolus cyanescens, Psilocybe tampanensis. Grybų klinikinis poveikis siejamas su juose esančiais toksinais PSILOCIBINU (PSB) ir PSILOCINU (PS). Šie toksinai sukelia haliucinacijas. PSB ir PS ekvimoliniuose koncentracijose turi vienodą haliucinogeninį poveikį.

Minėtuose keturių rūšių grybuose yra iki 0,003–1,15 % psilocibino ir psilocino – 0,01–0,90 %. Daugiausia šių toksinų turi Panaeolus cyanescens (1,15 % psilocibino, 0,90 % – psilocino). Toksinų kiekis skirtingas ne tik atskirose grybų rūšyse, bet ir jų dalyse (kepurėlėje, kote). Pavyzdžiui, Psilocybe cubensis turi daug psilocibino ypač kepurėlėje – (0,44–1,35 %, kote – 0,05–1,27 %).

Genties Psilocybe grybai kaupia PSB ir PS. Jų kiekis vaisiakūniuose gali kisti, priklausomai nuo to kokiu derėjimo periodu jie buvo surinkti. Nustatyta, kad P. cubensis, kuris buvo užaugintas, PSB buvo 2 kartus daugiau kepurėlėje nei kote, o PS buvo beveik visas susikaupęs grybo kote. PSB ir PS gali būti ne tik grybo vaisiakūnyje, bet ir micelyje. Nustatyta, kad verdant 150°C vandenyje PSB virsta PS. Be to, ilgai verdant šių grybų psichotropinės medžiagos sunaikinamos ir šie grybai tampa valgomais. Džiovinant grybus netenkama iki 50% psichotropinių medžiagų aktyvumo.

Nagrinėjamų grybų haliucinogenas psilocibinas (4‒fosforiloksi‒N, N‒dimetiltriptaminas) yra indolealkilaminas ir jis priklauso haliucinogeninių triptaminų grupei. Jis turi indolo branduolį, todėl molekuline struktūra panašus į serotoniną (5‒hidroksitriptaminą, 5‒HT). Pagal veikimą panašus į lizerginės rūgšties dietilaminą (LSD). Psilocybe rūšies grybuose dar esama feniletilamino. Būtent jis gali sukelti tachikardiją, nes psilocibinas poveikio širdies susitraukimų dažniui neturi.

Taigi psilocibinas – serotonerginis haliucinogenas. Jis sąveikauja su serotonino receptorių 5‒HT1A, 5‒HT1D, 5‒HT2A ir 5‒HT2C subtipais, bet dažniausiai su 5‒HT2A. Dėl agonistinio poveikio 5‒HT2A receptoriams atsiranda haliucinacijos, psichozės klinikinis sindromas, primenantis pirmuosius dekompensuotos (sunkios) šizofrenijos simptomus. Pakinta pažintinės, atminties, dėmesio koncentracijos, asmenybės suvokimo, mąstymo funkcijos, pasireiškia pažinimo proceso fragmentacija, nežymus psichomotorinis slopinimas, lėtėja laiko suvokimas, atsiranda geometrinės (tunelio, spiralės, voratinklio, korio struktūros ar trikampių) regos haliucinacijų. Haliucinacijų į psichozę panašios būklės pasireiškimas siejamas su sustiprėjusiu, ypač iš dešinės pusės, metabolizmu žievės kaktinėje ir temporalinėje srityse, nerviniuose mazguose. Mažiausias metabolizmo suaktyvėjimas užfiksuotas žievės pakaušinėje srityje ir sensomotorinėje dalyje. Metabolizmas pogumburyje slopinamas, nutrūksta išorinis ir vidinis informacijos patekimas per jį į žievę.

Vidutinė psilocibino dozė (10–20 mg) sukelia sąmonės pokyčius (jausmų sustiprėjimas, padidėjusi savianalizės galimybė, iliuzijos, sapnai ir kiti suvokimo sutrikimai, galimybė būti už hipnotizuotam ir t.t.).

Nustatyta, jog psilocibino LD50 pelėms yra 280 mg/kg, o žmogui LD50 būtų keli gramai.

Užfiksuoti somatiniai poveikiai žmonėms (8–12 mg psilocibino į raumenis): išsiplėtę vyzdžiai (93 %), pagreitėjęs širdies susitraukimų dažnis (56 %), hipotenzija (34 %), hipertenzija (28 %), pykinimas (44 %), sustiprėję sausgyslių refleksai (80 %), susilpnėję refleksai (6 %), drebulys (25 %). Psilocibinas ir jo aktyvus metabolitas psilocinas priešingai LSD nesijungia su dopamino D2 receptoriais.

Organizme psilocibinas, daugiausia dėl kepenų metabolizmo, greitai defosforilinamas į keturis metabolitus. Pagrindinis jų psilocinas (4-hidroksi-N,N-dimetiltriptaminas) yra aktyvus, jo analogiškas psilocibinui.

Vyrauja centrinės nervų sistemos pažeidimo požymiai: optinio, akustinio, taktilinio suvokimo pokyčiai (geometrinės ir kompleksinės regos haliucinacijos, galimos ir klausos haliucinacijos, parestezijos ir iliuzijos), paranoidinės mintys ir (ar) savikontrolės netekimas, emocijų suintensyvėjimas ar jų slopinimas, energijos padidėjimas arba apatija, dėmesys tik sau arba visiems. Galimas ir vegetacinis labilumas: kraujospūdžio padidėjimas, kūno temperatūros pakilimas (vaikams net su toniniais-kloniniais traukuliais), vyzdžių išsiplėtimas, tachikardija. Kraujyje elektrolitų, cukraus kiekis, galimo kepenų pažeidimo žymenys (cholesterolis, šarminė fosfatazė, cholinesterazė, aspartatamino transferazė) nekinta. Endokrininio aktyvumo (kortizolis, prolaktinas, augimo hormonas) psilocibinas taip pat nekeičia. Nustatyta, kad psilocibininis sindromas turi neabejotiną panašumą su šizofrenija.

Vėliau buvo įrodyta, kad PSB ir PS žmogui yra netoksiški, nes kiekis, tarp nepavojingų efektyvios ir letalios dozių vartojimo, yra didelis ir jo priklausomybė yra labai maža. PSB poveikis priklauso nuo dozės ir žmogaus. Iki 1 mg dozės žmogus jaučiasi apsvaigęs jau po 20‒90 min, 4 mg – abejingumas tikrovei, o daugiau nei 12 mg – įvyksta gilūs psichikos pakitimai, atsiranda haliucinacijos.

Neįmanoma įgyti jų fizinės priklausomybės ir abstinencijos, tačiau galima psichinė priklausomybė.

Nustatyta, kad „magiškų“ grybų vartojimas yra pavojingas ir įtakoja daugiafunkcinį ir distrofinį cerebrinės demielinizacijos pakitimą neurocitinio hipokalamo vietoje. Šių grybų vartojimas gali sukelti širdies veiklos sutrikimą ir kepenų nepakankamumą. PSB intoksikacija panaikinama fizostigminu.

Diagnostika grindžiama anamneze, klinika, psilocino koncentracijos kraujyje kiekiu bei psilocino‒gliukuronido junginio buvimu šlapime.

Specifinio antidoto nėra. Jei grybų žmogus suvalgė prieš valandą, plaunamas skrandis; jei prieš kelias valandas, duodama išgerti 1–2 g/kg aktyviosios anglies. Sedacijai švirkščiama į veną benzodiazepinų: diazepamo 5–10 mg ar lorazepampo 1–2 mg. Prireikus vaistų dozės kas 10 min pakartojamos. Prognozė palanki. Per kelias valandas psichozės reiškiniai praeina. Aprašyti tik pavieniai sunkūs mirtimi pasibaigę atvejai.

BUFOTENINAS turi haliucinogeninį poveikį, tačiau jis silpnai veikia žmogaus elgesį. Tai gali būti susiję su jo silpnu skverbimusi pro GEB. Bufoteninas neveikia žmogaus CNS iki 50 mg dozės, tačiau sukelia haliucinogeninį poveikį aktyvuojant 5‒NT2A ir 5‒NT2C seratonininius receptorius tiesiogiai juos suleidžiant į smegenų audinį. Dideli bufotenino kiekiai sukelia žymų PNS (periferinės nervų sistemos) pakitimą. Jis beveik visiškai pasišalina iš organizmo po 8‒12 valandų.

Koprino sindromas. Kai kuriuose grybuose yra randami toksinai, kurie įprastai nelaikomi nuodingais, bet tampa nuodingais, kai valgomi užgeriant alkoholiniais gėrimais. Esanti veiklioji medžiaga koprinas (ketono ir amino grupes turintis junginys), praėjus 1–2 val. po valgio, sąveikaudamas su alkoholiu, sukelia kraujo pakitimus – limfocitopeniją (sumažėjęs limfocitų kiekis kraujyje) –, PNS degeneraciją, sutrinka širdies, kraujospūdžio ritmas, pykina, vemiama, kūną išberia. Lietuvoje taip pat yra randamas koprino turintis grybas – tai rašalinis mėšlagrybis.

Pirmoji pagalba apsinuodijus grybais. Pirmiausiai reikia iškviesti gydytoją. Kol gydytojas atvyks apsinuodijusįjį reikia paguldyti į lovą, duoti didelį kiekį skysčio (1‒2 l vandens su ištirpusia druska) ir taip sukelti 5‒6 kartus vėmimą. Visą laiką ligonį reiktų laikyti gulinčiojo padėtyje su šaltu kompresu ant galvos. Galima ant pilvo uždėti karštą kompresą arba vandens pūslę. Alkoholinių gėrimų duoti negalima, nes jie greitai sugeria nuodingas medžiagas į kraują. Maisto likučius, sukėlusius apsinuodijimą, būtina išsaugoti medicininei analizei.

 

Parengė V. Stakelienė 2016-03-30

 

Nuotraukos: S. Žilinskaitės, V. Stakelienės, S. Dapkūnienės

 

LITERATŪROS ŠALTINIAI

http://sena.sam.lt/lt/sritys/medikas-pataria/prevencija/grybai/

http://ausis.gf.vu.lt/pub/kb/Bio%20bio/Referatai%202006/Nuodai%20kaip%20vaistai%20-%20ju%20veikimo%20mechanizmas%20%5BRS%5D.doc

http://www.imunitetas.lt?aid=341

www.food.gov.uk/multimedia/pdfs/naturaltoxins

http://209.85.129.104/search?q=cache:QLl4glYR2soJ:lt.wikipedia.org/wiki/Nuodingieji_grybai+gryb%C5%B3+toksinai&hl=lt&ct=clnk&cd=4&gl=lt&lr=lang_lt

http://lt.wikipedia.org/wiki/Neurotoksinas

http://www.vsv.lt/mokymas/Sveika_mityba/2135.html

http://neisri.magadan.ru/academnet/infocentr/f_f/flora/gribi/otravl.html

http://www.eduhmao.ru/fatwire/SparkData/bin/gribi.pdf

http://www.delfi.lt/sveikata/sveikatos-naujienos/zaliasis-mirties-angelas-patiekalas-kuri-valgai-tik-viena-karta.d?id=65544570

http://old.iliustruotasismokslas.lt/nr13/pdf/piliules.pdf

http://www.nmvrvi.lt/lt/naujienos/56/

http://www.grybai.lt/apie-grybus/nuodingieji-grybai/

http://www.essc.sam.lt/lt/naujienos/archive/grybai_vieni_seniausiai_z-gk3r.html

Barden J.A., Miki M., Hambly B.D. and Dosremedios C.G ., 1987: Localization of the phalloidin and nucleotide - binding sites on actin. Eur. J. Biochem. 162 (3): 583-588.

Carlike M. I., Watkinson S. C., 1995: The Fungi. – Akademic PRESS.

Cooper J.A., 1987: Effects of Cytochalasin and Phalloidin on Actin. J. Cell Biol. 105 (4): 1473-1478.

Dembinskas A., 2003: Psichiatrija. – Vilnius.

Grin N., Smaim U., Teilor D., 1990: Biologia, 1 Tom. – Maskva.

Kutorga E., 2002: Mikologijos pagrindai (paskaitų konspektas). – Vilnius.

Mažinskienė-Hood M., 2005: Pirmoji pagalba apsinuodijus grybais. ‒ Sveikas žmogus, 10.

Moldavan M. G., Grodzinskaja A. A., 1999: Polimerni i polimervmišyjuči materiali dlia virobnictva mebliv. Gigenični vimogi bezpeki.

Pavlova M. E., Surkov V. A., 2001: V carstvie gribov. – Botanika, Nr. 26,27.

Praškevičius A., Ivanovienė L., Stasiūnienė N., Burneckienė J., Rodovičius H., 2006: Biochemija. Bendrasis vadovėlis. Antrasis pataisytas leidimas. – Kaunas.

Reingardienė D., Valčinskaitė J. Lažauskas R., 2005: Haliucinogeniniai grybai, 41(12). – Tęstinės medicinos studijos.

Timbrell J., 2002: Toxic Equivalency Factors (TEFs) for PCBs, PCDDs, PCDFs for Humans and Wildlife//Environmental HealthPerspectives, 106(12). ‒ U.S. Environmental Protection Agency: 775-792.

Traitakas D., 1987: Biologija. Informacinė medžiaga. – Kaunas.

Urbonas V., 2007: Lietuvos grybų atlasas. – Kaunas.

Wehland J., Osborn M., Weber K., 1977: Phalloidin - induced actin polymerization in the cytoplasm of cultured cells interferes with cell locomotion and growth. Proc. Natl. Acad. Sci. 74(12): 5613–5617.