Vilniaus universiteto Botanikos sodo uždaro grunto augalų kolekcijos istorija

T. Jokšienė, S. Žilinskaitė

Pasaulyje yra daugybė botanikos sodų ir viena iš  lankomiausių jų vietų – oranžerijos. Tai didžiuliai pastatai su šviesai pralaidžiomis lubomis ir sienomis bei reguliuojamu klimatu. Juose vešintys šilumamėgiai atogrąžų ir paatogrąžių augalai vilioja lankytojus galimybe ištisus metus, nepriklausomai nuo oro sąlygų, mėgautis  egzotiškų gėlių spalvomis, tyrinėti jų kvapus, semtis įkvėpimo ir išminties.   

Vienas pirmųjų žiemos sodų Europoje buvo įrengtas Kelne 1240 m. Olandijos karaliaus Vilhelmo vizito garbei. Buvo žiemos metas, bet šeimininkai sugebėjo pražydinti vazonuose pasodintus krūmus ir juos pastatė priėmimo salėje. Karalius ir visi svečiai buvo sužavėti, nes augalai ne tik papuošė patalpą, bet ten buvusius žmones nuteikė maloniam, produktyviam bendravimui. Niekas negalėjo patikėti tokiomis augalų galiomis, todėl idėjos autorių ir vykdytoją apšaukė raganiumi.

Šis įvykis nebuvo pamirštas ir praėjus  kiek laiko turtingų žmonių garbės reikalu tapo savo namuose įsirengti žiemos sodus. Tai nebuvo paprasta, nes trūko tinkamų augalų ir žinių, kaip juos prižiūrėti.

Situacija pasikeitė, kai XV–XVI a. didžiųjų kelionių per vandenynus laikotarpiu iš naujai atrastų kraštų (Amerikos, Afrikos, Azijos) į Europą plūstelėjo ištisus metus žaliuojantys augalai. Jų išsaugojimui ir tyrinėjimui buvo reikalingi specialūs pastatai, kur klimatas – šiluma, oro drėgnis – atitiktų natūralių augaviečių sąlygas. Dažnai jose dėl valgomų vaisių augindavo daug citrusinių augalų – citrinmedžių, apelsinmedžių. Nuo pastarojo vaisiaus vardo orange yra kildinamas oranžerijos kaip pastato pavadinimas.

Pirmoji oranžerija pastatyta 1599 m. Leidene (Nyderlandai). Tai buvo aukštas plytinis pastatas su dideliais langais ir mažai kuo skyrėsi nuo gyvenamųjų namų. Bet to pakako kai kurių šilumamėgių augalų išsaugojimui.

Daug žmonių norėjo ir galėjo turėti oranžerijas. Tai skatino ieškoti naujų medžiagų ir technologijų jų statyboms. Todėl laikui bėgant keitėsi šių pastatų dydis, forma, naudojamos medžiagos. XVIII a. pirmoje pusėje jau buvo dengiami stikliniai stogai, įrengiamos šildymo sistemos, 1845 m. Londone statant oranžerijas pirmą kartą panaudotos metalinės konstrukcijos.  

Augalų buvo atvežama tikrai daug. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje vien tik į Angliją atplukdyta apie 7000 naujų augalų rūšių.  Botanikai jas aprašinėjo, agronomai tyrė auginimo galimybes uždarose patalpose ir platino visoje Europoje.

Lietuvoje oranžerijos pirmiausia atsirado dvaruose. Jos buvo rūmų arba oficinos dalis, savarankiškas kompleksas ar sublokuotas su sodininko namu.  Koks bebūtų pastatas, pastebima  viena tendencija – tai reprezentacinė  dvaro sodybos  dalis. Oranžerija – labiausiai pažeidžiamas dvarų sodybų statinys. Ir ne tik statinys – bet ir augalai. Gal todėl informacijos iki mūsų dienų išliko labai nedaug. Apie pačius statinius kiek daugiau, bet apie oranžerijų augalus – daugiausia tik užuominos. Tikru stebuklu reikia laikyti Rokiškio ir Verkių dvarų išlikusius oranžerijų augalų sąrašus.  

Seniausia oranžerija Lietuvoje paminėta 1718 m. Tai figų šiltnamis Antakalnio (Sapiegų) rezidencijoje Vilniuje. XVIII a. minimos ir Antazavės, Liubavo, Verkių, Zakreto (Vingio) dvarų oranžerijos. Ypač daug jų pastatyta XIX a. Oranžerijų plėtrai didelę įtaką turėjo Vilniaus ir Gardino botanikos sodai. Juose dirbę profesoriai ir kiti specialistai tyrė augalus, skleidė žinias apie jų auginimą, platino pačius augalus.

Botanikos sodo oranžerijos ir augalai 1781–1842 metais. VU botanikos sodas buvo įkurtas Medicinos kolegijos (Collegium Medicum) kiemelyje (dab. Pilies g. 22).  Botanikos sodo įkūrėjas Žanas Emanuelis Žiliberas (Joannes Emmanuel Gilibert) 1781 m. pabaigoje atvyko iš Gardino ir 1782 m. pavasarį į Vilnių perkėlė daugumą Gardino botanikos sodo augalų. Lepesniems augalams skubiai pastatė šiltnamį, kuriame su kitais augalais apgyvendino karčiavaisį ir vaistinį citrinmedžius (Citrus aurantium L., C. medica L.), tikrąją mirtą (Myrtus communis L.), melsvąją pasiflorą (Passiflora caerulea L.).

Po kurio laiko  Ž. E. Žiliberą pakeitė jau pagarsėjęs Europoje antrosios Džeimso Kuko (James Cook) kelionės aplink pasaulį 1772–1775 m. dalyvis Johanas Georgas Adomas Forsteris (Johann Georg Adam Forster). 1785 m. gegužę sodo augalų kolekcijų perėmimo inventoriuje jis užfiksavo 350  vardų augalus, tarp kurių 49 augo šiltnamyje.

Praėjus beveik keturiems metams po G. Forsterio išvykimo, kolekcijas perėmė  Ferdinandas Špicnagelis (Ferdinand  Spitznagel). 1799 m. vasarą jis augalus perdavė Stanislavui Bonifacui Jundzilui (Stanisław Bonifacy Jundziłł). Tada šiltnamyje augo 107 vardų augalai.

Nuo 1800 m. augalai  buvo palaipsniui perkeliami į Sereikiškes (dab. Bernardinų sodas), kur kiek anksčiau buvo nupirktas didesnis sklypas botanikos sodo plėtrai.  Tiesa, oranžerijų augalus atgabendavo tik vasarai, o žiemai vėl grąžindavo į senąjį šiltnamį, statytą dar Ž. E. Žilibero laikais.  

1799 m. gegužės 31 d. susirinkusi VU darbinė komisija aptarė naujų oranžerijų statybos klausimus. Didžiosios oranžerijos statybos kertinis akmuo buvo padėtas 1806 m. balandžio 18 dieną dabartinio namo Barboros Radvilaitės gatvėje Nr. 8 vietoje. Pamatai ir sienos mūrytos iš nugriautos Žemutinės pilies plytų. 1807 m. rudenį į dalinai įrengtas oranžerijas buvo pergabenti augalai iš senojo šiltnamio Medicinos kolegijos kieme. Statybos baigtos 1808 m. Tai buvo tradicinė XVIII–XIX a. ribos oranžerija. Jos centre – dviaukštė dalis su palėpėmis, o į šonus rytų bei vakarų kryptimis tęsėsi žemesni korpusai su palinkusia stiklinių langų siena, nukreipta į pietus. Statybos darbai tuo nesibaigė. 1810 m. prieš didžiąsias oranžerijas pastatyta pirmoji žemesnių šiltnamių eilė,  1811 m. –  antroji, 1821 m. – trečioji, skirta Kapo karalystės augalams.

Botanikos sodas Sereikiškėse. Kairėje pusėje matosi dalis oranžerijų (K. Raczynski, 1835).

Oranžerijų komplekse augalai buvo pasodinti vadovaujantis Karlo Linėjaus (Carl Linne) suformuluotais principais:

-        karštame šiltnamyje (Tepidarium, temperatūra žiemą +15, +19 C) tropinio klimato augalai vadinti „neprijaukintais“ (ferae) ir buvo laikomi ištisus metus;

-        šiltame šiltnamyje (Caldarium, temperatūra žiemą +10, +12 C) augo sukulentai ir kiti „etiopiniais“ vadinti augalai;

-        vėsiausiose ir erdviausiose oranžerijose (Frigidarium, temperatūra žiemą +7,5 C) vešėjo „prijaukinti“ (mansuetae) augalai, kurie vasarą buvo išnešami į lauką ir sustatomi jiems skirtame plote. 

Pastatytose oranžerijose apsigyveno ne tik iš Pilies g. šiltnamio atgabenti augalai. Uždaro grunto augalų kolekcija nuolat buvo papildoma sėklų ir augalų mainų keliu. Taip pat ją praturtino ir Lietuvos aukštuomenės dovanoti augalai. Galima paminėti 1808 m. į oranžeriją atgabentą generolo Levino Benigseno (Levin Bennigsen) Elblionge nupirktą ir kunigaikštienei M. Potockai–Choiseul perleistą labai didelę augalų kolekciją. Už laikiną priežiūrą kunigaikštienė leido pasilikti antruosius augalų egzempliorius ir pagal galimybę pasidauginti tuos augalus, kurių buvo tik po vieną. 1830 m. tuometinis sodo vadovas Stanislavas Batys Gorskis (Stanisław Batys Górski) dalyvavo F. Pliaterio dvaro išpardavime Dūkšte, kur pirko sodui augalus. Nemažai augalų botanikos sodui padovanojo J. Karpis iš Joniškėlio.

Įvardyti uždaro grunto augalų rūšių skaičių yra sudėtinga, nes išlikusiuose to laikmečio sąrašuose surašyti ir oranžerijoje augę augalai, ir įsigytos sėklos. Bet galime teigti, kad VU botanikos sodo oranžerijose studentai ir visi kiti lankytojai galėjo susipažinti su naujausiais tais laikais botanikų ir keliautojų gamtoje surastais ir aprašytais svetimžemiais augalais. Sodo oranžerijų komplekse vešėjo 1773 m. į Europą patekusi puošnioji gloriosa (Gloriosa superba L.), Dž. Kuko  ekspedicijų metu G. Forsterio ir jo tėvo pirmą kartą aprašytas pluoštinis zelandlinis (Phormium tenax J.R. Forst. & G. Forst.), Bengalijoje, Gango pakrantėse rastas ir Europoje žinomas nuo 1778 m. Codariocalyx motorius (Houtt.) H. Ohashi. Tik  VU  ir Gorenkų botanikos soduose augo Benincasa pruriens f. hispida (Thunb.) De Wild. & Duyfjes. Taip pat sodo oranžerijose augo Sirijos bei Egipto šlapynių puošmena – papirusinė viksvuolė (Cyperus papyrus L.),  vienas iš pirmųjų spygliuočių augalų evoliucijoje – paprastasis cikas (Cycas revoluta Thunb.), valgomus vaisius vedantys europinis alyvmedis (Olea europea  L.), papajinis melionmedis (Carica papaya L.), valgomoji pasiflora (Passiflora edulis Sims.).

 

Oranžerijose auginti augalai: kilnusis lauramedis (Laurus nobilis L). ir fuksija (Fuchsia coccinea L.) (VU Herbariumas).

Deja, bet botanikos sodo kolekcijoms nebuvo lemta ilgai gyvuoti. Vilniaus universiteto uždarymas, o 1842 m. ir Medicinos–chirurgijos akademijos likvidavimas padėjo tašką šiame VU botanikos sodo  raidos etape. Dalis botanikos sodo augalų (jų tarpe ir oranžerijų) buvo perduoti Tartu ir Kijevo universitetams, kitus  augalus perėmė generalgubernatoriaus tarnyba. Taip Vilnius gyveno be botanikos sodo iki 1919 metų.

Botanikos sodo uždaro grunto augalai Vingyje 1919-2006 metais. Politinė mozaika susidėliojo taip, kad botanikos sodą atkūrė Stepono Batoro universiteto gamtininkai. Tiesa, kitoje vietoje – Vingyje. Tai buvo Neries žemutinėje terasoje mūro tvora aptvertas 2 ha sklypas, su galimybe plėstis į Vingio parko pusę kylančiais šlaitais. Jau 1920 m. pavasarį keliuose ploteliuose buvo pasodinti iš Varšuvos universiteto botanikos sodo gauti pirmieji augalai, o šiltnamiuose pasėtos šilumamėgių augalų sėklos.  

1926 m. pradėta oranžerijos statyba, tačiau darbų spartai kliudė lėšų stygius. Pirmoji dalis imta eksploatuoti 1929 m.  Visą oranžerijų kompleksą sudarė namas su rūsyje įrengta katiline ir du šiltnamiai su įėjimu iš pagrindinės namo patalpos. Kiekvieno šiltnamio plotas siekė 57,7 m2. Pirmasis turėjo mažą baseinėlį vandeniui laikyti, o antrasis be mažojo baseinėlio dar turėjo ir gilų baseiną, skirtą vandens augalams. Šiltnamiuose stelažų nebuvo.

Pagrindinis šiltnamio namas, išlikęs iki mūsų dienų (2013 m. nuotr.).

To laikotarpio botanikos sodo pagrindinis uždavinys buvo sukaupti kiek galima daugiau Vilniaus ir Naugarduko regionams būdingų ir žmonėms svarbių augalų, atvirame grunte ir oranžerijoje auginti egzotinius svetimžemius augalus, reikalingus akademinėms botanikos studijoms bei moksliniams tyrinėjimams.

Šilumamėgiai augalai Vingyje pradėti auginti 1920 m., o sudaigintų iš sėklų ir gautų kitais būdais 1926–1927 m. laikotarpiu jų būta jau apie 153 vardų. 1929–1930 m. į oranžeriją buvo atvežta 20 rūšių įvairių regionų šilumamėgių augalų iš Krokuvos universiteto botanikos sodo. Bendras šiltnaminių augalų skaičius pasiekė 200 rūšių, 1935–1937 m. jau augo apie 300 vardų augalai.

Uždaro grunto augalai labai nukentėjo 1931 m. potvynio metu, nes iš krantų išsilieję Neries vandenys buvo apsėmę visą sodą.

Remiantis sodo inspektoriaus Konstantino Prošinskio (Konstantin Prószyński) sąrašu, 1932 m. botanikos sodo šiltnamiuose augo arba buvo pasėta 357  rūšių augalai iš Amerikos, Afrikos, Azijos, Australijos atogrąžų ir paatogrąžių bei Viduržemio jūros regiono. Vešėjo: orchidėjos: kvapioji vanilė (Vanilla planifolia Andrews), Vanda testacea (Lindl.) Rchb. f., cimbidžiai (Cymbidium sp.), skiauterėtoji ertmenė (Coelogyne cristata Lindl.), Oncidium sphacelatum Lindl.; paparčiai: skiltėtasis pteris (Pteris multifida Poir.), pteris (P. dentata Forssk.), lizdinė kalnarūtė (Asplenium nidus L.), avipapartis (Cibotium glaucum (Sm.) Hook. & Arn.), kanarinė davalija (Davallia canariensis (L.) Sm.), elninis plačragis (Platycerium bifurcatum (Cav.) C. Chr.), plačragis (P. alcicorne Desv.); sukulentai: opuncijos (Opuntia spp.), mamiliarijos (Mammillaria spp.), didžiažiedis naktenis (Selenicereus grandiflorus subsp. grandiflorus), stulpenis (Cereus repandus (L.) Mill.), ceropegija (Ceropegia bulbosa Roxb.), agavos (Agave spp.), alavijai (Aloe spp.), Aloiampelos ciliaris (Haw.) Klopper & Gideon F. Sm., kalvorė (Echeveria coccinea (Cav.) DC.), kvapioji dorstenija (Dorstenia contrajerva L.), karpažolės (Euphorbia sp.); palmės: paprastoji nykštukė (Chamaerops humilis L.), didžioji jubėja (Jubaea chilensis (Molina) Baill.), pietinė livistona (Livistona australis (R. Br.) Mart.), kanarinis finikas (Phoenix canariensis H. Wildpret), datulinis finikas (Ph. dactylifera L.), aukštoji rapipalmė (Rhapis excelsa (Thunb.) A. Henry), sabalpalmė (Sabal bermudana L. H. Bailey), palmetinė sabalpalmė (Sabal palmetto (Walter) Lodd. ex Schult. & Schult. f.), paprastoji vašingtonija (Washingtonia filifera (Rafarin) H. Wendl.),  didžioji vašingtonija (W. robusta H.Wendl).  

Dauguma augalų buvo iš vėsesnio paatogrąžių klimato, tarp jų paprastasis granatmedis (Punica granatum L.), paprastasis oleandras (Nerium oleander L.), dygioji pelžiedė (Ruscus aculeatus L.), visžalė sekvoja (Sequoia sempervirens (D. Don) Endl.), japoninė kamelija (Camellia japonica L.), libaninis kedras (Cedrus libani A. Rich.), visžalis kiparisas (Cupressus sempervirens L.), eukaliptas (Eucalyptus amygdalina Labill.).

Šiltajame šiltnamyje vandens baseine kerojo papirusinė viksvuolė (Cyperus papyrus L.), ausytoji plūstis (Salvinia auriculata Aubl.), nuo medžių sviro epifititai iš drėgnųjų atogrąžų: žvilgioji echmėja (Aechmea fulgens Brongn.), guzmanija (Guzmania strobilantha (Ruiz & Pav.) Mez), ritininis ripsalis (Rhipsalis teres (Vell.) Steud.).

Ypač reiklūs drėgnam orui augalai buvo įkurdinti stiklinėse dėžėse ir sąraše jie įvardijami augalais In vasis. Tarp jų – kretinis pteris (Pteris cretica L.), laumiaplaukis adiantas (Adiantum capillus-veneris L.).

Oranžerijoje vešėjusiais augalais dabar galima pasigrožėti vartant  sodo inspektoriaus K. Prošinskio  piešinius, saugomus VU Herbariume.

  

K. Prošinskio piešti oranžerijų augalai (VU Herbariumas).

Kai 1939 m. Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai, botanikos sodas Vingyje perėjo Vilniaus universiteto žinion. Pradėtus darbus „pakoregavo“ karas (1941–1944). 1945 m. liepos 6 d. išduotame pažymėjime rašoma: „Šiuomi pažymima, kad Boleslovas Korkuc... sunkiais karo metais, kada trūko Botanikos sode personalo, savarankiškai palaikė sode ir šiltnamiuose tvarką ir jo rūpestingumo dėka liko išsaugotos svarbiausios augalų kolekcijos“. Sodas  labiausiai nukentėjo per mūšius dėl Vilniaus 1944 m. liepą, kai vokiečių kariuomenė Vingio parko rajone forsavo Nerį ir veržėsi Kauno link. Kovų metu artilerijos sviediniai pataikė į šiltnamį ir jį sunaikino. Augalai puvo pernešti į kitus išlikusius sode pastatus.

Po karo sunkiai ir pamažu viskas „stojosi į savo vėžes“. Visos pajėgos buvo skirtos sodo tvarkymui, šiltnamių remontui, augalų gelbėjimui. Yra išlikęs 1953 m. šiltnamiuose augusių augalų sąrašas, kuriame nurodyti 293 vardų augalai. Pagal jį sprendžiame, kad vešėjo ne tik atspariausi nepritekliui sukulentai:  mamiliarijos (Mammillaria  spp.), opuncijos (Opuntia spp.), agavos (Agave spp.), gasterijos (Gasteria spp.), kalankės (Kalanchoe spp.), pelargonijos (Pelargonium tetragonum (L. fil.) L'Hér. ir kitos), peperomijos (Peperomia spp.), alavijai (Aloe spp.), bet ir drėgno atogrąžų klimato augalai: begonijos (Begonia spp.), echmėja (Aechmea coelestis (K. Koch) É. Morren), alpinija (Alpinia calcarata (Andrews) Roscoe), anturiai (Anthurium spp.), Dischidia bengalensis Colebr., geltonasis kiškiapapartis (Phlebodium aureum (L.) J. Sm.), Loxogramme antrophyoides (Baker) C. Chr. Nuo tų laikų iki dabar sode veši šeriuotasis švambris (Dasylirion acrotrichum (Schiede) Zucc.).

šeriuotasis švambris (Dasylirion acrotrichum)

Sodas toliau siekė užsibrėžtų tikslų – supažindinti lankytojus su svetimžemiais, žmonių poreikių tenkinimui naudojamais augalais ir, svarbiausia,  sodas studentams išliko turtinga laboratorija, kur galėjo stebėti, tyrinėti augalus ir pritaikyti įgytas žinias.

Nuo 1954 m. sodui ėmė vadovauti  dr. Aldona Lučinskienė. Jai talkino Eugenija Moroz. Prasidėjo kokybiškai naujas etapas. Nors šiltnamiai ir buvo renovuoti, bet jie išliko maži, tamsūs, nepatogūs augalams vešėti ir ribojo uždaro grunto augalų kolekcijos plėtrą. Todėl 1964–1965 m. buvo numatyta naujų oranžerijų statyba. 1967 m. oranžerijų kompleksą papildė jungiamuoju koridoriumi prie senųjų prijungti 2 nauji po 100 m2  ploto šiltnamiai ir 8 m aukščio bei 70 m2 ploto aukštasis šiltnamis, vadintas „bokštu“. Tai  buvo pati egzotiškiausia botanikos sodo vieta, labiausiai traukusi lankytojus, sulaukusi didelio žurnalistų dėmesio.

Vingio šiltnamiai ir „bokštas“ (VU GMF, A. Levicko nuotr.)

Šiltnamiuose augo visų žemynų augalai. Jie buvo įvairiausių gyvenimo formų, turinčių plačias pritaikymo galimybes. Augalai buvo išdėstyti ekologiniu principu, suformuotos sukulentų, gražiažiedžių, paparčių ir kitos kolekcijos. Jos naudotos studentų studijų procese ir vykdant mokslinius tyrimus. Daug dėmesio buvo skiriama šilumamėgių gėlių auginimo uždarose patalpose galimybių tyrimui. Įvertinus jų atsparumą dulkėms ir sausam orui, buvo parengtos rekomendacijos, kaip auginti gyvenamosiose ir darbo patalpose. Buvo propaguojami ir nauji auginimo būdai – vazoninių augalų kompozicijos, sodinimas į medines, keramines vazas.

  

Šiltnamio augalai (VU GMF, A. Levicko nuotr.)

1954–1973 m. uždaro grunto augalų kolekciją sudarė apie 800 vardų augalai. Remdamiesi išlikusiais augalų sąrašais, A. Lučinskienės rankraščiais, o taip pat informacija tuometinėje žiniasklaidoje žinome, kad „1968 m. šiltnamiuose auginama: orchidėjos (Coelogyne cristata Lindl., Cattleya hybr.), anturiumas (Anthurium andraeanum Lindl., A. scherzerianum Schott.), Uzumbarijos žibutė (Saintpaulia ionantha Wendll.), karališkoji begonija (Begonia rex Putz.), Amazonės lelija (Eucharis amazonica Lindl.), kaktusai nakties karalienė (Celenicereus grandiflorus (Mill.) Br. et R.), Cereus peruvianus f. monstrosa DC., Mammillaria bocasana Poselg., M. angularis Link. et Otto, M. Wildii Dietr. Kaktusų sėklų gaunama iš Vokietijos Demokratinės Respublikos. Auginami paparčiai Pteris cretica L., Nephrolepis bisserrata Schott., N. exaltata Schott., N. superbissisima Pierson, Polypodium aureum L. Yra ir ampelinų – svyrančių augalų: ropojantis fikusas (Ficus repens hort.), kalanchoja (Kalanchoe globulifera var. coccinea H. Perrier), tradescancija (Thradescantia navicularis Ortgies), zebrina (Zebrina purpusii Bruch., Z. pendula var. tricolor Schin.), katilėlis (Campanula isophylla Moretii), ruelija (Ruellia porteliae Hook.), vaškuolė (Hoya cornosa R. Br.) ir kt. Nemažą šiltnamio skyrių užima kiparisai, eukaliptai, bambukai, bananai, lauro medis (Laurus nobilis L.), figmedis, palmės. Auginama 11 veislių chrizantemų. Puikiai atrodo kalijos, ciklamenai, hortenzijos, cinerarijos, klivijos. Pastaraisiais metais pradėta auginti azalijos (Azalea indica L.)“.

Nuo 1974 m. uždaro grunto augalų kolekcijų priežiūros darbams vadovavo Kristina Balnytė.  Ji kartu su kitais sodo darbuotojais rūpinosi, kad šiltnamių kompleksas taptų traukos centru vilniečiams ir miesto svečiams, kad būtų įdomus bei naudingas studentams, atspindėtų naujausias mokslo žinias ir būtų bazė naujiems moksliniams tyrimams.  

1974–2005 m. šiltnamiuose augo 500–800 vardų augalai. Jų rūšinė sudėtis nuolatos kito, nes ne visi lepūs augalai ilgai tverdavo uždaruose, tvankiuose šiltnamiuose ir žuvusius pakeisdavo nauji. Remiantis botanikos sodo metraščiu, 1999 m. šiltnamiuose augo 613 vardų augalai iš 92 šeimų, gausiausios Cactaceae – 61 vardo augalai, Polypodiaceae – 40, Begoniaceae – 36, Liliaceae – 31, Araceae – 28, Orchidaceae – 26,  Euphorbiaceae – 21, Amarylidaceae – 18, Acanthaceae – 17, Moraceae – 13.

2002 m. auginti 738 vardų augalai, priklausantys 112 šeimų. Rūšių skaičiumi gausiausios gentys:  storlapiai (Crassula spp.) – 30, kalankės (Kalanchoe spp.)  – 27, pelargonijos (Pelargonium spp. – 17), alavijai (Aloe spp.) – 16, fikusai (Ficus spp.) – 14, žilės (Senecio spp.) – 13, kordilinos (Cordyline spp.) – 6.

Dėl pablogėjusios šiltnamių būklės nuo 2003 m. didelės žmonių grupės buvo nebeįleidžiamos. Pavieniai lankytojai galėjo gėrėtis cikais (Cycas spp. L.), bananais (Musa spp. L.), įvairiais paparčiais, kazuarina (Casuarina L.). Žiemos metu čia žydėjo puošnioji strelicija (Strelitzia reginae Banks), orchidėjos, rausvasis gražuvis (Veltheimia bracteata Harv. ex Baker), storlapiai (Crassula spp.).

Kadangi atsirado daug problemų dėl šildymo ir konstrukcijų tvirtumo,  2006 m. uždaro grunto augalai perkelti į botanikos sodą Kairėnuose.

 

Žiemos – didelių išbandymų šiltnamiams metas (VU GMF, A. Levicko nuotr.)

Botanikos sodo uždaro grunto augalai Kairėnuose. 2006 m. augalai iš Vingio šiltnamių buvo perkelti į sodą Kairėnuose, kur pastatytame angaro tipo šiltnamyje jiems buvo skirtas 240 m2 plotas. Tai laikina vieta augalams gyventi, kol bus pastatyta oranžerija. Šiltnamis žiemos metu šildomas dujomis, palaikant  +16 C temperatūrą.

 

Angaro tipo šiltnamis Kairėnuose.

Ši vieta tinkama augti tik vėsių atogrąžų ir paatogrąžių augalams. Dalis augalų buvo sustatyti ant stelažų, o didesni – tiesiog ant žemės. Lankytojai pavieniui arba grupelėmis į šiltnamį buvo įleidžiami tik iš anksto susitarę, nes nuolatiniam lankymui šiltnamyje įkurdinta uždaro grunto augalų kolekcija nepritaikyta.

Remiantis  K. Balnytės ataskaita, 2008 m. Kairėnuose augo 700 vardų uždaro grunto augalai,  2011 m. – apie 800 vardų augalai iš 113 šeimų. Gausesnės šeimos: Crassulaceae – per 160 vardų augalai, Cactaceae – 80. Daug paparčių – 40 vardų augalai iš 12 šeimų.

  

Šiltnamio augalai 2006 m. 

2011 m. kovo 17 dieną Vilniaus universiteto Senato nutarimu buvo įsteigta Uždaro grunto augalų kolekcijų grupė. 2012 m. augalais ėmė rūpintis botaninių kolekcijų kuratorė Akvilė Pečiulytė. Jai vadovaujant 2018 m. Žaliajame pastate įkurtas edukacijai skirtas ,,Dygusis sodas“, kur ant 3 stelažų apgyvendinti sukulentai iš viso pasaulio atogrąžų ir paatogrąžių.

„Dygusis sodas“ atviras visiems lankytojams.

2019 m. pabaigoje uždaro grunto augalų kolekcijose darbą ėmė organizuoti vyresnioji botaninių kolekcijų kuratorė Teresė Jokšienė. Atsižvelgiant į ribotas galimybes (mažas šildomų patalpų plotas, sudėtingas augimo poreikių tenkinimas, problematiškas rūšinių augalų įsigijimas), šilumamėgių augalų skaičius sumažintas. Didelis dėmesys skirtas jų sistematinei ir morfologinei įvairovei. Šiltnamyje jie sugrupuoti geografiniu ir ekologiniu principu, kad lankytojai galėtų susipažinti su tolimiems žemynams būdingais atogrąžų ir paatogrąžių augalais, tyrinėti jų prisitaikymus prie tenykščių klimatinių sąlygų, perprasti augimo poreikius.

2020 m. suformuotos 3 edukacinės kolekcijos, skirtos visuomenės, mokinių ir studentų pažintiniams, mokomiesiems poreikiams tenkinti:

Sukulentų – atspindi atogrąžose ir paatogrąžiuose augančių sukulentų morfologinę, sistematinę ir geografinę įvairovę;

Pasaulio augalų etnobotaninė – reprezentuoja maistui, vaistams bei kitoms žmonių reikmėms tenkinti nuo seniausių laikų tradiciškai naudojamų augalų geografinę įvairovę;

Epifitų – reprezentuoja atogrąžose ir paatogrąžiuose augančių epifitinių augalų morfologinę, sistematinę ir geografinę įvairovę.