Kiekvienoje gamtinėje erdvėje vanduo yra labai vertinamas, nes jis reikalingas ir augalams, ir gyvūnams, ir žmogui. Tai gyvybės šaltinis ir garantas. Botanikos sodo senajame parke, kuris priklauso kadaise gyvavusio dvaro teritorijai, iš viso yra keturiolika tvenkinių. Jie vienas su kitu sujungti pratakais.

Vandens telkiniai parke yra gaivūs ir patrauklūs peizažo elementai. Tai, manau, jaučiame kiekvienas ir su malonumu žvelgiame į raibuliuojančias bangeles arba į ramų vandens veidrodį, kuriame atsispindi aplinkui augantys medžiai ir žolės, mėlynas dangus ir jame plaukiantys debesėliai. Malonu klausytis ir krentančio vandens čiurlenimo. Šiandien kviečiu pasivaikščioti po Botanikos sodą, pasižiūrėti į visus tvenkinius, esančius parke, patyrinėti pratakus ir aplink augančią florą.

Žygį pradėsime nuo žemiausiai (atsižvelgiant į reljefą) esančio tvenkinio. Pradėsime skaičiuoti: pirmasis (1). Lankytojai, einantys į rododendryną ir Japonišką sodą pamato jį, nes yra šalia. Tvenkinys yra beveik taisyklingo kvadrato formos, todėl nekyla abejonių, kad suformuotas žmogaus. Vanduo jame švarus, nes žoles suvalgo baltieji amūrai. Sekliame tvenkinyje karštomis vasaromis vandens flora auga intensyviai, tad žuvys darbo turi.

 

Šis tvenkinys gerai atrodo ne tik skirtingu paros metu, bet ir skirtingu metų laiku. Pakrantėse auga šlapiems miškams bei žemapelkėms būdingi augalai, pvz. šiurkščioji viksva (Carex pseudocyperus), geltonasis vilkdalgis (Iris pseudacorus), paprastoji vilkakojė (Lycopus europeaeus), vėdrynai (Ranunculus), kartenės (Cardamine). Prie pat vandens – galime matyti prisitaikiusius augti ir vandenyje, ir sausumoje augalus. Tai paprastasis šiurpis (Sparganium emersum), gyslotinis dumblialaiškis (Alisma plantago-aquatica), pievinis duonis (Eleocharis uniglumis), paprastoji monažolė (Glyceria fluitans). Vandenyje giliau nuo kranto įsikuria ir nuostabiai atrodo nendrių-meldų juostos augalai, pvz., ežerinis meldas (Schoenoplectus lacustris) ir plačialapis švendras (Typha latifolia). Toliau – tikrieji vandens augalai, pvz., paprastoji lūgnė (Nuphar lutea), plūduriuojančioji plūdė (Potamogeton natans), būdmainis rūgtis (Polygonum amphibia) ir kiti.

Nuo kranto taip pat gerai matyti ir povandeninis pasaulis, ypač jeigu būna geras apšvietimas. Prie dugno prisitvirtinę, bet į vandens paviršių neiškylantys augalai, pvz., trieilė nertvė, maurabragūnų skyriaus dumbliai.

Dabar pažiūrėkime, iš kur į šį tvenkinį atiteka vanduo. Ogi prataku, kuris labiau primena kalnų upelį, mat srovė yra intensyvi, girdisi čiurlenimas. Be to, akivaizdu, jog jis įrengtas seniai, nes vagos kraštai sutvirtinti apsamanojusiais akmenimis. Pastarųjų ypač daug vietoje, kur vanduo išbėga iš vamzdžio, pakloto po keliu. Medinis tiltelis per šį prataką jungia taką ateinantį nuo informacinio centro ir nuveda iki rododendryno. Nuo tiltuko labai gerai matyti, kurioje vietoje šlaite ieškoti vandens kelio. Dabar jau reikia pasirinkti, kuriuo – kairiuoju ar dešiniuoju taku kilsime aukštyn, kad pamatytume aukštesnėje terasoje plytintį vaizdą. Rytinis takas yra gruntinis, ne toks status kaip vakarinis, nes čia - tiesiog akmeniniai laiptai; juo kai kam gali būti sunku lipti. Bet jis yra aukštesnis, tad nuo jo toliau matyti. Kai pasiekiame viršų, atsiduriame prie taip vadinamo „žiedinio“ kelio. Kitame jo krašte yra nedidelis tvenkinys, jau antras (2), iš kurio ir teka vanduo žemyn. Nutekėjimo anga čia pat prie lanksvos krūmo. Čia visą laiką girdimas bėgančio vandens garsas.

Tvenkinys pilnas gyvybės, nes jį mėgsta antys. Prieš kelis metus lizdus ėmė krautis ir jauniklius auginti laukiai (Fulica atra). Tai labai mieli paukščiai, mėgstami visų – ir botanikos sodo darbuotojų, ir lankytojų. Jie mėgsta bendrauti, yra taikūs, labai rūpinasi jaunikliais, moko juos gyvenimo paslapčių. Beje, kai eisime toliau, kiekviename tvenkinyje pamatysime bent po vieną laukių šeimyną. Didesniuose gali būti ir dvi. Labai įdomu bus palyginti, kaip skiriasi jaunikliai. Mat, vieni anksčiau išsirito iš kiaušinių, kiti vėliau. Tad besižvalgant aplinkui, patartina nepamiršti ir paukščių.

Nepamatyti jų neįmanoma, nes viskas šalia, arti. Rytinėje pakrantėje auga juodalksniai (Alnus glutinosa), šalia – rečiau Botanikos sode auganti puokštinė poraistė (Naumburgia thyrsiflora), o už jų atsiveria plati žalia parko erdvė. Čia vyksta vasaros koncertai, kiti renginiai. Kadangi senasis buvusio Kairėnų dvaro parkas yra angliško stiliaus peizažinis parkas, čia jauku ir gera, jame daug elementų, būdingų natūraliam peizažui: medžių grupės, pievos su savaiminiais žolynais, erdvė su nuolat šienaujama veja, takai. Vakarinis šio antrojo tvenkinio šlaitas yra status, jo viršuje nutiestas takas, kuriuo eidami pasieksime prataką, jungiantį šį tvenkinį su trečiuoju (3). Taigi, vėl renkamės, kuriuo kraštu eisime. Skirtumas tik tas, kad eidami, tą pačią vietą matysime iš skirtingos pusės. Šis pratakas ties tvenkiniu apaugęs krūmais, aukščiau – matomas, nebent slėptųsi žolynuose. Kylant aukštyn matome, jog pratako šlaitai gana aukšti - beveik 2 m aukščio. Toje vietoje, kur vakarinis takas pasiekia rytinį, yra pastatytas betoninis tiltukas.

Istoriniai šaltiniai byloja, jog būtent šioje vietoje kadaise ėjo kelias į rūmus, čia taip pat buvo tiltas. Statybų metu surastos anų laikų medinės tilto liekanos buvo istorikų ištirtos. Nustatyta, kad vieni tilto sutvirtinimo rąstai yra 18 a., kiti - iš 19 a. vadinasi, tiltas buvo remontuojamas. Tai tikėtina, nes vykdant dabartinio tiltuko statymo darbus buvo įsitikinta, jog gruntas šioje vietoje yra nestabilus. Drėgna žemė šioje vietoje lėmė ir buvusio tilto nestabilumą. Tvarkant perėją per prataką, buvo atsižvelgta į anų laikų patirtį ir padaryta taip, kad perėjimas būtų saugus.

Priartėjame prie pratako viršaus jau rytiniu taku. Matome ir girdime šniokščiantį vandenį. Aukštuose šlaituose žaliuoja drėgmę mėgstančios žolės: vėdrynai, garšvos, švitriešiai, varpinės žolės ir kt. Vakarinio šlaito pietiniame gale matomas besisunkiantis vanduo. Pagaliau! Vos tik pirmųjų buvusių dvaro rūmų pamatų vieta liko už nugaros, priekyje už gruntinio keliuko pasirodė trečiasis (3) tvenkinys. Koks pirmas įspūdis? Jis yra mažas, atrodo tamsus. Bet tokią spalvą lemia arti pietinio ir vakarinio kranto augantys parko medžiai ir, gali būti, dugne esančios organinės liekanos. Pietvakariniame tvenkinio pakraštyje matomos lyg įtekančio upelio žiotys. Iš tikro tenai yra kitas pratakas ateinantis iš pietvakarinio parko pakraščio ir surenkantis pavasarį tirpstančio sniego vandenį, o kitu metų laiku – gausaus lietaus vandenį. Dažnai, ypač karštomis vasaromis jis būna sausas. Vanduo iš šio, trečiojo, tvenkinio vamzdžiu, patiestu po gruntiniu parko keliuku, nubėga žemyn. Bet kas maitina jį patį? Tuoj pažiūrėsime. Bet pirmiau pažiūrėkime, kokios pakrančių augalų rūšys čia auga. Į akis krinta aukšti žoliniai augalai: paprastoji nendrė (Phragmites australis), plačialapis švendras (Typha latifolia), pelkinė vingiorykštė (Filipendula ulmaria), viksva, paprastasis šiurpis (Sparganium emersum) ir kt. O dabar rytinėje tvenkinio pusėje matome parko takų kryžkelę, o už jos – patį didžiausią tvenkinį – ketvirtąjį (4). Štai iš jo po tiltuku padaryta pralaida, kuria perteklinis vanduo nubėga į trečiąjį tvenkinį. Stovėdami ant tako šioje vietoje ir žvalgydamiesi, galime palyginti šių tvenkinių dydžius ir jų aukščių skirtumus. Akivaizdu, jog trečiasis yra žymiai žemesniame lygyje negu ketvirtasis. Beje, reikia pridurti, jog iš trečiojo tvenkinio padaryta požeminė trasa vandeniui, kuris tiekiamas į Japoniško sodo tvenkinuką. Vandens srovės intensyvumas yra reguliuojamas priklausomai nuo poreikio. Trečiojo tvenkinio gyventojai tie patys paukščiai: antys ir laukiai su savo mažyliais.

Bet grįžkime prie didžiausio parko tvenkinio – ketvirtojo, kuriame yra sala. Joje pastatyta pavėsinė. Į salą patenkama mediniu tilteliu. Pietrytinėje pakrantėje įteka šaltinio vanduo. Auga paprastosios nendrės. Tarp jų paukščiai krauna lizdus, peri. Vakarinėje ir šiaurinėje tvenkinio pakrantėje auga geltonieji vilkdalgiai, viksvos, kartenės, varpinės žolės. Rytinė pakrantė yra apaugusi medžiais, tad čia yra šešėlis, kuris pristabdo žolinių augalų vešėjimą. Šiaurine tvenkinio pakrante eina nežymiai vingiuotas gruntinis takas. Juo galima pasiekti liepų alėją ir Parko rožių kolekciją, pamatyti Didįjį Gėlių slėnį ir nukeliauti į rytinėje dalyje esančias žolinių augalų kolekcijas.

Bet mes tenai galime nueiti ir kitu, 2015–ųjų rudenį naujai nutiestu gruntiniu taku. Jį pamatysime, kai atnaujintu taku tarp trečiojo ir ketvirtojo tvenkinių pakilsime į aukštumėlę. Šiek tiek paėjus į pietų pusę, pamatysime tako atsišakojimą į kairę. Šioje vietoje gali nustebinti dar vienas pailgas, stačiakampio formos tvenkinukas – penktasis (5) tako dešinėje ir atsivėręs vaizdas į didįjį, ketvirtąjį tvenkinį kairėje pusėje. Tvenkinys vandenį gauna iš šaltinių, kurių daug pietiniame šlaite. Kai gausiai palyja, vandens perteklius nubėga specialiai padarytu ir akmenimis grįstu prataku žemyn į didįjį tvenkinį su sala. Pratako akmenys gražiai apsamanoję.

Čia dar būtina pažymėti, jog būtent iš šio tvenkinuko yra nutiesta vandens tiekimo linija į parko centre esantį apskritą tvenkinuką – šeštąjį (6), su fontanu. Jis buvo įrengtas XVIII a. pirmoje pusėje ir puošė antrųjų dvaro rūmų (jų pamatų konservuotas liekanas galime apžiūrėti) parterį. Vanduo atitekėdavo po žeme einančiais mediniais vamzdžiais. Tvarkant parką jie buvo surasti, pakeisti šiuolaikiniais. Žinoma, pagal senus piešinius ir paveikslus buvo atkurtas ir pastatytas fontanas. Dėl šių tvenkinukų skirtingų išsidėstymo aukščių atkeliavęs vanduo turi tam tikrą jėgą ir trykšta iš fontano.

Ar kyla klausimas, kur vanduo nuteka? Atsakau: taip pat požeminiu keliu nubėga į netoliese esantį antrąjį. Beje, tvarkant šią teritoriją buvo aptikta ir nutekėjimo vieta: derlinga juoda žemė, kuria buvo užpiltas akmenimis grįstas ir kadaise buvęs atviras griovys. Būtent juo vanduo ir nubėgdavo.

Bet grįžkime prie aukščiausiai esančio parko tvenkinio, to penktojo (5). Taigi, einame į rytų pusę apžiūrinėdami žemiau esantį tvenkinį su sala. Gerai matome kranto linijas. Vaizdas, beje, gražus visais metų laikais, taip pat ir žiemą. Kuo arčiau tako pabaiga, tuo ryškiau matome, jog leidžiamės nuo aukštumos. Prieiname visai neseniai pastatytą tiltuką su turėklais. Būtent jis padės mums pereiti šaltinio vandenį nešantį upelį (jau ne prataką!) Sustoję ant jo, galėsime matyti, koks greitas ir skaidrus vanduo, kokie žolynai auga šalia, kaip atrodo šlaitas, kuriame ir atsiveria versmė.  Iki šaltinio – visai čia pat keli žingsniai tuo taku, paskui sukame į dešinę ir jau matome akmenis, o ten – ir šaltinis. Akmenys prie šaltinio buvo sudėlioti remiantis architektės D. Juchnevičiūtės patarimais ir nurodymais.

Kas pavargo, gali prisėsti ant suoliuko, kas ne – gali atsigaivinti švariu ir gaiviu vandeniu.

Ieškome toliau. Kryptis: rytai, Didysis Gėlių slėnis. Būtent čia, kairėje pusėje, matome užželiančius tris tvenkinius – septintąjį (7), aštuntąjį (8) ir devintąjį (9). Pirmieji du iš tikro labai nusekę, pakankamai užžėlę. Trečiasis yra išvalytas, sutvirtintas jo dugnas, tad kupinas vandens. Būtent pastarasis gauna daugiausiai gruntinio vandens, kuris veržiasi šlaite ir perteklių „padovanoja“ žemiau esantiems. Deja, pastarosios vasaros buvo karštos ir sausos, tad „dovanų“ nedaug...

Septintojo ir aštuntojo tvenkinių pakrantės yra turtingos savaimine žoline flora. Norintiems susipažinti su drėgnų vietų augalais, yra gera proga, nes priėjimas apšienautas, būdingiausi augalai palikti. Jie žydi ir dera. Galima tyrinėti jų rūšinę įvairovę, žiedus arba žiedynus, stebėti vaisių ir sėklų  brendimą, pasiruošimą žiemai. Tai tiesiog auditorija po atviru dangumi, bet knygą augalams apibūdinti reikėtų turėti J, kad neapsiriktume. Čia reikėtų dar pažymėti, jog gausiausiai auga lieknoji (Carex acuta) ir šiurkščioji (C. pseudocyperus) viksvos, šakotasis šiurpis (Sparganium emersum), paprastoji monažolė (Glyceria fluitans). Šiek tiek toliau nuo kranto, vandenyje – balinis asiūklis (Equisetum fluviatile), gyslotinis dumblialaiškis (Alisma plantago-aquatica), plūduriuojančioji plūdė (Potamogeton natans), būdmainis rūgtis (Polygonum amphibia) ir kt. Toliau nuo kranto negausiai auga ir plačialapis švendras (Typha latifolia). Gausiau - paprastoji nendrė (Phragmites australis). Vienas vyraujančių šių tvenkinių augalų yra menturinė plunksnalapė (Myriophyllum verticillatum). Vandenyje paniręs, bet virš vandens žiedynus iškėlęs, užželiančiame sodo tvenkinyje paplitęs, vabzdžiaėdis vandens augalas - paprastasis skendenis (Utricularia vulgaris)

Praėjus devintąjį tvenkinį, pamatome nedidelį pakilimą. Takas suka į kairę darydamas lanką. Juo einame tol, kol šiauriniame šių kolekcinių plotų pakraštyje pamatome neįprastą pavėsinę ir šalia įrengtą Fitoremediacijos, – augalų, gebančių skatinti savaiminius dirvožemio savivalos procesus, ekspoziciją. Stendas plačiau papasakos jums apie tai. Šiauriniame šios ekspozicijos pakraštyje matyti pelkėtas miškas. Būtent jis maitina vandeniu dešimtąjį (10) tvenkinį, esantį tolėliau į šiaurę, prie asfaltuoto kelio, priešais pietinį įėjimą į senąsias dendrologines kolekcijas. Užlipus ant medinio tilto, gerai matomas platus seklus griovys, atnešantis vandenį į tvenkinį. Iš jo po keliu padarytas pratakas žemyn, kuris toliau vingiuoja šiaurvakarių kryptimi palei pietinę minėtų kolekcijų ribą.

Dešimtojo tvenkinio pakrantėse auga karklavijas (Solanum dulcamara), anksčiau minėtos viksvos, rūgtys, plūdės, vandeninė mėta (Mentha aquatica) ir kt.

Pagal pietinį dendrologinių kolekcijų pakraštį eidami, matysime pratako vingiuotą vagą. Jį galėtume vadinti upeliu, nes tvenkinys vandenį gauna iš žemės gelmių. Vaga gana gili, kai kuriose vietose matyti uosių, kurių čia pakankamai daug, šaknų. Akivaizdus ir nuolydis. Kuo arčiau tvenkinio, jau vienuolikto (11), tuo upelio šlaitas ilgesnis, tuo jis labiau nutolęs nuo tako. Čia dar būtina priminti, jog kitoje upelio pusėje, netoli tvenkinio, galima pasigėrėti pačiu aukščiausiu, turinčiu tiesiausią kamieną, juodalksniu. Tai tikra Botanikos sodo ir Lietuvos floros puošmena.

Vienuoliktojo tvenkinio pakrantėse dėmesį patraukia plačialapis švendras (Typha latifolia), viksvos, dėmėtoji mauda (Conium maculatum) ir kt. Beje, šio tvenkinio pietinėje pakrantėje matome negilų prataką. Akivaizdu, kad tekantis vanduo čia būna retai, mat, užžėlęs žole. Tačiau prie kelio šioje vietoje yra matyti vamzdis. Juo pavasarinio polaidžio vanduo atiteka iš pietų į šį, vienuoliktąjį (11) tvenkinį. Anoje kelio pusėje matome nors ir negilų, bet jau griovį, kuris beveik pasiekia aštuntąjį (8) tvenkinį. Abipus jo auga daug juodalksnių ir uosių, keli klevai, guoba, ieva. Tai lyg riba, atskirianti senąjį parką nuo kadaise buvusios ūkinės dvaro dalies.

Bet grįžkime į tyrinėjimų vietą. Šiauriniu vienuoliktojo tvenkinio krantu eina gruntinis keliukas iš dendrologinių kolekcijų. Stovint šioje vietoje, gerai matomas dvyliktasis (12) tvenkinys, pratakas į jį, Informacinis centras, žemutinė terasa ir net pievos fragmentas bei miškas esantys už kelio į Naująją Vilnią. Nusileidus prie paskutinio šios vandenų šakos tvenkinio, galime pažiūrėti, kokia pakrančių ir paties tvenkinio flora. Šio tvenkinio šiaurinis krantas sutvirtintas, viršuje nutiestas takas į senąsias dendrologines kolekcijas. Taigi, labai patogu iš arti pasižiūrėti į augalus: paprastąjį šiurpį (Sparganium emersum), plačialapį švendrą (Typhus latifolius), gyslotinį dumblialaiškį (Alisma plantago-aquatica), nuodingąją nuokaną (Cicuta virosa), plūduriuojančiąją plūdę (Potamogeton natans), mažąją plūdeną (Lemna minor), viksvas, vėdrynus, įvairius varpinius ir kitus augalus. Šiaurrytinėje kranto dalyje įrengtas akmenimis grįstas pratakas, kuriuo pertekliaus vanduo garsiai čiurlendamas leidžiasi žemyn ir pralėkęs pro Basakojų taką, pasislepia vamzdyje. Juo nubėga į kitą kelio pusę ir per pievas keliauja tolyn į šiaurę. Vėliau pasiekia Kairėnų ežerą.

Dabar jau galime pasižiūrėti į laikrodį ir sužinoti, kiek laiko užtrukome. Jeigu šiam kartui tyrinėjimų pakaks, tai gerai. Tačiau noriu pasakyti, jog liko dar du tvenkiniai – tryliktas (13) ir keturioliktas (14), kurių nematėme, nes jie yra ūkinėje Botanikos sodo dalyje. Žinoma, pamatyti galima, jei tik bus noras, bet reikės eiti su gidu, kadangi toji sodo dalis nėra lankoma. Dar vienas nedidelis tvenkinys buvo iškastas senųjų dendrologinių kolekcijų rytinėje dalyje (apžiūrėti jį galima lankantis šioje kolekcijoje). Taip buvo išvengta per didelio gruntinio vandens pakilimo šioje teritorijoje. O vandens perteklius, susikaupęs tvenkinyje, nuteka į mūsų jau anksčiau apžiūrėtąjį dešimtąjį (10) tvenkinį.

Kai bus atnaujinti tvenkiniai arboretumo teritorijoje ir naujame rododendryno plote, būtinai keliausime jų apžiūrėti. Manome, kad Botanikos sodo vandens telkinių – tvenkinių, pratakų, upelių, versmių – tikrai nebus per daug J.

Iki kito karto!

Gintarėlė Jurkevičienė,

Nuotraukos autorės

2016-06-14