VU BOTANIKOS SODO VINGIO SKYRIUS 

Adresas: M.K. Čiurlionio g. 110, Vilnius 

El. paštas  regina.juodkaite@bs.vu.lt; tel.  +370 673 17430

Darbo laikas

Vilniaus universiteto botanikos sodo Vingio skyrius įsikūręs žemutinėje Neries upės terasoje, rytinėje Vingio parko dalyje, kur kraštovaizdis kyla švelniu šlaitu ir atsiveria šimtametėmis pušimis apaugusi aplinka. Tai vieta, kurioje išskirtinis gamtinis kraštovaizdis glaudžiai susipina su turtingu istoriniu paveldu.

Nuo XVI a. pr. ši Vilniaus priemiesčio dalis, anuomet vadinta Lukiškėmis, priklausė vienai įtakingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių – Radviloms. LDK didysis kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis čia pasistatė erdvius medinius rūmus. Šioje vietovėje veikė viena pirmųjų Lietuvos reformatų mokyklų, o 1555–1565 m. Radvilų Lukiškėse telkėsi pirmoji protestantų bendruomenė – „zboras“. Todėl Reformacijos istorijos ištakos Vilniuje yra tiesiogiai susijusios su dabartinio Vingio skyriaus teritorija.

Nuo XVII a. vid. iki XVIII a. pab. Lukiškėse buvo įsikūrusi Vilniaus jėzuitų akademijos vasaros rezidencija. Čia iškilo puošnūs rūmai, buvo įveisti vaistiniai daržai, kuriuose augintos vaistažolės naudotos vaistams gaminti. 1714 m. teritorija apjuosta arkine mūro tvora, kurios fragmentai išlikę iki šių dienų. Iki Jėzuitų ordino panaikinimo Lukiškės buvo svarbus intelektualinis ir kultūrinis centras bei poilsio vieta. Čia lankėsi Abiejų Tautų Respublikos valdovai Žygimantas Vaza ir Vladislovas Vaza, vyko iškilmingi Vilniaus jėzuitų akademijos mokslo laipsnių teikimo ceremonialai – promocijos.

Po Pirmojo pasaulinio karo, 1919 m., ši teritorija buvo perduota Stepono Batoro universiteto botanikos sodui steigti, o 1920 m. pavasarį pasodinti pirmieji botanikos sodo augalai, pradėję naują Vingio vietovės raidos etapą.

Senoji liepų alėja (XVIII–XIX a.). VU botanikos sodo Vingio skyriaus lankytojus pasitinka viena seniausių sodo erdvių – mažalapių liepų alėja, kurios amžius, tikėtina, siekia daugiau kaip 250 metų. Ši alėja pažymėta jau jėzuitų Lukiškių valdų žemėlapyje, o rašytiniai šaltiniai liudija, kad liepų sodinimas šioje vietoje vyko ir 1827 metais. Tai gyvas istorinis kraštovaizdžio elementas, menantis kelis Vilniaus miesto raidos laikotarpius.

Medinukas (XIX a. pab. – XX a. pr. „Vingio fermos" paveldas). Istorinis medinis pastatas primena laikotarpį, kai Vingio teritorijoje veikė ūkio paskirties fermos. Tai reta autentiško medinės architektūros paveldo detalė, išlikusi intensyviai kintančiame miesto kraštovaizdyje.

Sakurų giraitė. Balandžio mėnesį Vingio skyriuje pražysta smailiadančių vyšnių – sakurų – giraitė. Švelniai rausvais žiedais pasidengiantys medeliai pasodinti 1998 m. ir šiandien kasmet subrandina purpuriškai juodus, blizgančius vaisius. Ne mažiau įspūdinga ši erdvė rudenį, kai sakurų lapai nusidažo ryškiais rausvais ir tamsiai bordiškais atspalviais.

Rožynas. 2000 m. atnaujintoje rožių kolekcijoje auginama daugiau kaip 150 rožių ir erškėčių veislių. Žydėjimas tęsiasi nuo birželio iki pat šalnų. Kvapniausios – arbatinės hibridinės ir angliškos rožės, poliantinės išsiskiria gausiais smulkiais žiedais, floribundinės – žiedų įvairove ir gausa. Miniatiūrinės rožės žavi kompaktiškais krūmeliais, o atspariausios kolekcijos dalį sudaro modernios krūminės rožės, ilgai ir gausiai žydinčios visą sezoną.

Jėzuitų rūmų vieta (XVII–XVIII a.) ir atnaujintas jėzuitų laikus menantis tvenkinys. Centrinėje teritorijos dalyje kadaise stovėjo Jėzuitų akademijos rūmai – vieni puošniausių savo laikmečio pastatų Vilniuje. Apie 1870 m. jie buvo visiškai nugriauti. 2022 m. archeologinių tyrimų metu atidengti rūmų pamatų fragmentai, datuojami XVI–XVII a. pr. Šią vietą šiandien įprasmina išskirtinės genetinės vertės medis – × Cerapadus michurina, pavasarį apsipilantis baltais žiedais, o vasarą sunokinantis tamsiai raudonus vaisius. Medžio kamieno apimtis siekia beveik 3 metrus, o ovališka laja yra apie 18 metrų skersmens. 2023 m.  atnaujintas tvenkinys šiandien yra ne tik svarbus istorinis kraštovaizdžio akcentas, bet ir maloni poilsio vieta, suteikianti gaivos karštomis vasaros dienomis.

Atkurta jėzuitų vaistažolių daržo dalis. Didelis vaistažolių daržas, plytėjęs greta jėzuitų rezidencijos, minimas jau 1646 m. Remiantis Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomu unikaliu XVIII a. „Jėzuitų vaistinių augalų daržo planu“, autentiškoje vietoje atkurtas šio daržo fragmentas. Šiandien čia eksponuojama mėtų kolekcija, apimanti daugiau kaip 160 rūšių, veislių ir hibridų, stebinančių aromatų įvairove.

M. A. Šulco varteliai. Istoriniai varteliai mena pirmąjį Vilniaus universiteto architektūros profesorių Martyną A. Šulcą, kuris 1812 m. suprojektavo kolonų pavėsinę. Ji buvo statyta ruošiantis iškilmingam baliui, organizuotam tuometiniam Vilniaus generalgubernatoriui Levinui Beningsenui, valdžiusiam Vingio dvarą ir rūmus.

„Pirmoji oranžerija“ (1926–1929 m., Stepono Batoro universiteto botanikos sodas) yra tarpukariu statytas šiltnamių kompleksas, kuris 2025 m. buvo dalinai atgaivintas ir šiandien naudojamas kaip daugiafunkcė erdvė parodoms bei kultūriniams renginiams. „Antroji oranžerija“ yra nedidelė, iki šių dienų išlikusi jėzuitų laikotarpio šiltnamio dalis, liudijanti ankstyvąsias augalų auginimo po stiklu tradicijas botanikos sode Vingyje. XX a. antrosios pusės šiltnamių kompleksas – sovietmečiu pastatytas didysis šiltnamis, 2014 m. sutvarkytas ir pritaikytas renginiams. Čia įrengta scena seminarams, koncertams ir kitoms kultūrinėms veikloms. Ateityje numatoma komplekso rekonstrukcija.

Alpinariumo kalnelis. 2019–2021 m. rekonstruotame alpinariumo kalnelyje auginama daugiau kaip 50 augalų rūšių ir veislių. Pavasarį čia žydi heleborai, eritroniai, epimedžiai, vasarą – šilokai, snapučiai, kvapnieji čiobreliai, o rudenį išsiskiria japoninės plukės. Pavėsingose vietose veši įvairūs paparčiai ir visžaliai augalai. Greta 2023 m. įrengta melsvių ekspozicija, apimanti per 200 rūšių ir veislių – nuo 10–15 cm aukščio iki įspūdingų, beveik metro siekiančių augalų.

XX a. dendrologinė kolekcija – viena seniausių ir vertingiausių Vingio skyriaus dalių. Čia auga medžiai, išlikę dar iš Stepono Batoro universiteto laikotarpio ar pokario metų. Kai kurios rūšys – pilkasis celtis, kanadinis plikšakis – Lietuvoje itin retos. Išskirtiniai ir brandūs egzemplioriai: didžioji tuopa, plačialapis jazminas, pilkasis kėnis. Dvylikai vertingiausių medžių ir jų grupių suteiktas Lietuvos augalų genetinių išteklių statusas. Atnaujinus takų sistemą, aukštutinėje terasoje įrengtos naujos rododendrų ekspozicijos, papildžiusios dendrologinę kolekciją ir suteikusios šiai Vingio skyriaus daliai naują estetinį akcentą. Tai – XX a. dendrologinė kolekcija aukštutinėje terasoje.

XVIII a. jėzuitų rezidencijos mūro tvora. Šiaurinę ir vakarinę Vingio skyriaus dalį juosia aukšta arkinė mūro tvora, pastatyta 1714 m. Kadaise jos vidinės nišos buvo dekoruotos augaliniais ornamentais, rojaus paukščių ir egzotiškų gyvūnų atvaizdais, tačiau laikui bėgant šie piešiniai neišliko.

Augalų gyvenimo formų ir morfotipų kolekcija. 2025 m. įrengta nauja ekspozicija kviečia susipažinti su augalų lapų, stiebų, žiedų ir vaisių įvairove. Pavasarį čia žydi termopsis, kilnusis rūtenis, vaistinė skopolija, vasarą – spalvotoji karpažolė, meškinis česnakas, šalavijai, o vidurvasarį pražysta baltasis diktonas, pietinė barškė, kvapnus raudonžiedis klemalis. Iki vėlyvo rudens dekoratyvumą išlaiko asiūkliai ir varpiniai augalai.

Gėlynai. Centrinės dalies gėlynuose auginami Lietuvos savaiminės floros augalai – pievinis šalavijas, didžioji astrancija, šakotasis šiaudenis – taip pat gausu dekoratyvių daugiamečių svetimžemių augalų. Visą vasarą žydi bijūnai, viendienės, jurginai, o rudenį sodą puošia lapų spalvų įvairovė.

Buvusi XIX a. dvaro oficina ir arklidės. 1794–1812 m., kai Vingio dvare rezidavo Rusijos caro paskirti generalgubernatoriai, prieš pagrindinius rūmus buvo pastatyti du pagalbiniai pastatai. Šiandien buvusioje dvaro oficinoje įrengti darbuotojų kabinetai, o buvusiose arklidėse – sandėliavimo patalpos.

Istorijos „pėdutės“

• 1441 m. Šios vietovės, anuomet vadintos Lukiškėmis, istorija pradedama fiksuoti nuo 1441 metų, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis (Kazimierz IV Jagiellończyk) suteikė žemės valdas miestiečiams ir kilmingų giminių atstovams.
• XVI a. pradžia – 1593 m. XVI amžiuje Lukiškėse buvusi sodyba ir palivarkas priklausė Radvilų giminei (1522–1593).
• 1551–1565 m. Lukiškių dvarą valdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis. Čia jis ir mirė. Šiuo laikotarpiu Lukiškėse formavosi pirmoji Vilniaus reformatų bendruomenė („zboras“), veikė reformatų mokykla.
• 1584 m. Po M. Radvilos Juodojo mirties dalis jo vaikų buvo grąžinti į katalikų tikėjimą. Stanislovas Radvila 1584 m. užrašė jėzuitams dalį Lukiškių dvaro.
• 1593 m. kovo 20 d. Stanislovas Radvila padovanojo jėzuitams ir likusią Lukiškių dvaro dalį su rūmais, ūkiniais pastatais bei žemėmis anapus Neries.
• 1593–1774 m. Lukiškių dvarą valdė Jėzuitų ordinas, čia įkūręs poilsio ir kultūros centrą, įveisęs vaistažolių daržą.
• 1600 m. Vilniuje minima veikianti jėzuitų vaistinė.
• 1646 m. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas Jėzuitų vaistažolių daržas Lukiškėse, tiekęs augalus Vilniaus jėzuitų vaistinei.
• 1774 m. Uždarius Jėzuitų ordiną, Lukiškių dvaras atiteko Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui (Ignacy Jakub Massalski) ir jam priklausė iki 1794 metų.
• 1794–1806 m. Po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo dvaras priklausė Vilniuje rezidavusiems Rusijos imperijos gubernatoriams.
• 1812 m. Napoleono Bonaparto karo su Rusija pabaigoje besitraukianti prancūzų kariuomenė pagrindiniame dvaro pastate paliko sužeistus ir sergančius karius. Kilęs gaisras nuniokojo rūmus, kurie vėliau ilgą laiką nyko. Tais pačiais metais dvaras perėjo valstybės nuosavybėn.
• 1826 m. Dvaro pastatai buvo pritaikyti kareivinėms, čia veikė artilerijos mokykla.
• Nuo 1850 m. iki XIX a. pab. teritorijoje veikė vadinamosios „Vingio fermos“.
• XIX a. pab. – 1919 m. Vingio teritorija pradėta naudoti rekreaciniams tikslams. Pastatyti mediniai vasarnamiai (vilos), kuriose vasaromis poilsiaudavo vilniečiai.
• Po Pirmojo pasaulinio karo (1919 m.) teritorijoje įkurtas botanikos sodas.
• 1974 m. Vilniaus universiteto botanikos sodui perdavus naują didelį sklypą Kairėnuose, Vingyje liko veikti vienas skyrius. Jo pavadinimas keitėsi kelis kartus, kol nusistovėjo dabartinis – Vilniaus universiteto botanikos sodo Vingio skyrius.
• 2022 m. Pradėti esminiai VU Botanikos sodo Vingio skyriaus infrastruktūros atnaujinimo darbai.

Sodo takų sistemos atnaujinimas (1-5 nuotr.), iš dalies atkurta senoji planinė sodo teritorijos struktūra (6-8 nuotr.), menanti Vilniaus jėzuitų akademijos rezidencijos laikus (XVII a.). Atkurtas tą laikotarpį menantis tvenkinys (9, 10 nuotr.), atnaujintos vejos (11 nuotr.), smulkiosios infrastruktūros elementai ir gėlynai (12, 13 nuotr.).

 1 2 3

 4 56 7
 8 9
10 11
12 13

Melsvių kolekcija (1–2 nuotr.). Melsvė 'Bressingham Blue' (3 nuotr.), melsvė 'Francee' (4 nuotr.), melsvė 'Grand Master' (5 nuotr.); melsvė 'Julie Morss' (6 nuotr.), melsvė 'Richland Gold' (7 nuotr.); melsvė 'Sagae' (8 nuotr.). Daugiau apie šią kolekciją skaitykite ČIA.

 

1) 2) 

3) 4) 5) 

6) 7) 8)

Cerapado medis. Tai tarpgentinis vyšnios Cerasus fruticosa ir japoninės ievos Padus Maacki hibridas, kurį išvedė botanikas Ivanas Mičiurinas (lot. cera(sus) – vyšnia + padus – ieva). Medžiui apie 70 metų,  žydi labai gausiai, o sniego gniūžtes primenantys žiedynai skleidžia silpną aromatą, panašų į ievos. Beje, tai viena aukščiausių trešnių Vilnijos krašte, jos kamieno apimtis per 2,5 m., kasmet vasaros pabaigoje sunokina juosvai raudonus vaisius. Sunokusios trešnės nėra aitrios, jos turi savo išskirtinį prieskonį, daug aitresnės yra sakurų vyšnelės.