Pagal augalų sistematiką lelijos gentis priskiriama Magnoliophyta – Magnolijūnų skyriui, Liliopsida – Lelijainių klasei, Liliaceae – Lelijinių šeimai.
Remiantis 1974 metais, vokiečių augalų ekologo H. Elenbergo (H. Ellenberg) pasiūlyta augalų gyvenimo formų sistema (13 tipų) lelijos priskiriamos geofitams. Tai daugiamečiai, svogūniniai, žoliniai augalai, kurių svogūnėliai žiemoja dirvoje, po to, kai rudenį apmiršta antžeminė augalo dalis.
Lelijos pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio λείριον (leírion) – „lelija“, lotyniškai lilium.
Lelijos gentį sudaro apie 120 rūšių, plačiai paplitusių Šiaurės pusrutulio borealinio ir temperatinio klimato sausumos regionuose, tarp maždaug 30° – 60° platumos (1 pav.). Daugiausia rūšių susitelkę Rytų Azijoje (Pietvakarių ir Centrinė Kinija). Ši Kinijos dalis laikoma 55 lelijų rūšių namais ir yra manoma, kad tai yra jos genetinės įvairovės centras (De Jong, 1974). Europoje natūraliai aptinkamos keletas rūšių, Šiaurės Amerikoje – kelios dešimtys, o didžioji dauguma rūšių – Azijoje.
1 pav. Rūšių paplitimas (raudona spalva).
Lelijos buvo žinomos senovės tautoms dar iki mūsų eros. Pasaulyje jos auginamos jau daugiau kaip 3000 metų. Daug amžių auginama baltoji lelija (Lilium candidum L.) (6 pav.), kilusi iš Artimųjų Rytų šalių, kur ją nuo seno augino kaip dekoratyvinį ir vaistinį augalą (gamino kvapiuosius aliejus, įvairius tepalus). Jos atvaizdai rasti ant Asirijos, senovės Egipto paminklų, kurių amžius daugiau kaip 3000 metų, taip pat Senovės Graikijoje ant bareljefų, skulptūrų, freskų. Senovės graikų poetas Homeras apie ją rašė kaip kilnumo ir skaistumo simbolį. Krikščionybė ją pavadino Madonos lelija. Būtent todėl ją taip dažnai vaizdavo Renesanso epochos architektai, skulptoriai ir tapytojai. Tai pirmoji lelija patekusi į Europą iš Palestinos.
XIX a. lelijos atkeliavo į Europą ir Ameriką iš Japonijos – šalies ilgą laiką uždarytos visam pasauliui. Europiečiai nepažinojo Japonijos ir jos floros iki pat XVII a. pabaigos (įstatymas draudė užsieniečiams, išskyrus kinus, lankyti Japoniją).
1832 m. Olandijoje pirmą kartą pražydo puošnioji lelija (Lilium speciosum Thunb.), o vėliau 1863 m. auksuotoji lelija (Lilium auratum Lindl.). Visi liko sužavėti jų žiedų grožiu. Iki šiol tai laikomos pačiomis gražiausiomis lelijų rūšimis. (2–4 pav.)
2–4 pav. Nuotraukoje kairėje auksuotoji lelija (Lilium auratum Lindl.), dešinėje puošnioji
lelija (Lilium speciosum f. album).
Lelijos (kaip ir kiti lelijinių šeimos atstovai) yra vieni dekoratyviausių augalų pasaulyje. Jų žiedai įvairių spalvų, išskyrus mėlyną (neturi pigmento delfinidino), įvairių formų (taurės, vamzdelio, turbano, plokšti), dydžių (5–30 cm diametro), padėties stiebo atžvilgiu (statūs–nukreipti į viršų, horizontalūs–nukreipti į išorę, nusvirę). Lapai bekočiai, žali, linijiški, lancetiški ar elipsiški, jų išsidėstymas pražanginis (spiralinis) arba menturinis. Lapų išmatavimai kinta net tame pačiame augale: viršūninėje ir apatinėje dalyje – smulkesni, o vidurinėje – stambesni. Stiebai tvirti, žali, tamsūs, pliki arba plaukuoti. Vaisius – atsidaranti atvirkščiai kiaušiniška dėžutė. Sėklos plokščios, lengvos, šiek tiek sparnuotos. Iš sudygusios sėklos išsivysto pagrindiniai augalo organai šaknys, stiebas ir lapai, kurie augalo gyvenime atlieka gyvybines funkcijas. Šie organai vadinami vegetatyviniais. Dygstant lelijos sėklai pasirodo skilčialapis, duodantis pradžią svogūnui – pakitusiam požeminiam stiebui su sultingais žvynais. Svogūnas baltas, geltonas ar purpuriniai – alyvinis. Iš lelijos svogūno centro išauga žiedynkotis (dažnai vadinamas stiebu, kartais žiedynstiebiu), kuris viršuje suplonėja iružsibaigia žiedynu. Žiedynas raceminis, dažniausiai – kekė. Žiedai, vaisius, sėkla priskiriami generatyviniams organams. Žinomi 2 pagrindiniai lelijų dauginimo būdai – generatyvinis ir vegetatyvinis.
5 pav. Lelijos morfologinės sandaros schema
A – Žiedynas:
1 žiedas (1a – vidiniai ir 1b – išoriniai apyžiedžio lapeliai, 1c - žiedkotis), piestelė, kuokeliai, žiedpumpuriai.
B – Žiedynkotis (stiebas) ir lapai:
2 – antžeminiai (pažastiniai) svogūnai,
3 – lapai,
4 – žiedynstiebis.
C – Požeminės augalo dalys:
5 – požeminiai dukteriniai svogūnai,
6 – pridėtinės šaknys,
7 – svogūnas,
8 pagrindinės ir įtraukiamosios šaknys.
Beveik visos lelijos gerai tarpsta vidutinio sunkumo, vandeniui laidžioje, purioje ir humusingoje dirvoje. Tinkamiausi – silpnai rūgščios ar neutralios reakcijos (pH 6,5–7) priesmėliai ir vidutinio sunkumo priemoliai. Nėra užmirkusią dirvą mėgstančių lelijų, tačiau drėgmės turi pakakti visą vegetacijos laikotarpį. Didžiausias poreikis: vasaros pradžioje, kai auga stiebai, lapai, šaknys ir po žydėjimo, kai formuojasi nauji pakaitiniai svogūnai. Vieta turi būti saulėta arba šiek tiek pavėsinga, bet gerai perpučiama, kad vėjai sparčiai nudžiovintų nuo lapų perteklinę drėgmę po lietaus ar rasos ir apsaugotų nuo lietingomis vasaromis plintančio kekerinio puvinio (Botrytis cinerea), kuris pažeidžia lapus, stiebus, žiedus.
Auginamas lelijas rekomenduojama mulčiuoti neutralizuotomis durpėmis. Aukšta oro temperatūra ir didelė dirvos drėgmė sąlygoja ligos fuzariozės vystymąsi (sukėlėjas grybas Fusarium oxysporum f.sp. lilii ). Jis pažeidžia svogūno dugnelį, kuris pradeda pūti. Mulčiavimas stabilizuoja temperatūrą, neleidžia dirvai perkaisti (lelijoms tinka vėsi dirva). Natūraliose augimvietėse (kalnų, priekalnių miškuose, tarp aukštų žolių ir pavėsyje) tokios problemos nepasireiškia. Žiemą mulčiavimas apsaugo nuo gilaus įšalo bei užkerta kelią svogūnų iškilnojimui iš žemės dėl atitirpimo ir užšalimo ciklų.
Lelijų rūšys – neįkainojamas genofondas tolesniuose hibridizacijos darbuose, gaunant naujas formas. Todėl jas tiriant ypač svarbu stebėti ir aprašyti jų ypatumus.
Baltoji lelija (Lilum candidum L.) – 6 pav. Ši lelija pavieniui ar grupėmis auga Viduržemio jūros pakrantės rajonuose ant sausų, aštrių, akmenuotų, klintinių šlaitų nuo 10–1300 m aukštyje virš jūros lygio, tarp ąžuolų, kadagių, kiparisų ir aštrialapių žolių. Malonaus kvapo, baltais apyžiedžio lapeliais (vainiklapiais). Lietuvoje nuo seno vadinama Juozapine. Skirtingai nuo kitų lelijų, rudenį, rugsėjo mėnesį, ji išaugina lapų skrotelę, kuri ir lieka žiemoti, o pavasarį išaugina stiebą su kitais lapais ir žiedais (tai rodo, kad augimo ciklas priklauso nuo kilmės regiono). Lietuvoje jai ne visur patinka. Ji lepi, imli pilkajam puviniui (Botrytis cinerea), rekomenduoju sodinti toliau nuo kitų lelijų, be drėgmės pertekliaus, šarminėje dirvoje. Nors siūlau sodinti atskirai nuo kitų lelijų, tačiau pastebėjau, kad jos mėgsta kitų žolinių, dekoratyvinių augalų kompaniją, kurie savo žaluma pridengia nuo kaitros dirvoje esančius svogūnus. Skirtingai nei kitas lelijas, šios svogūnėlius reikia sodinti sekliai, nes ji neformuoja požeminių dukterinių svogūnų (ant stiebo), kai tuo tarpu visos lelijos augina požeminius svogūnus, kurie susiformuoja ant stiebo, po žeme (tarp svogūno ir dirvos paviršiaus).
6 pav. Baltoji lelija (Lilium candidum L.).
Miškinė lelija (Lilium martagon L.) – 7–10 pav. Tai vienintelė savaime auganti rūšis Lietuvoje. Įtraukta į „Apribotų ar draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų ir grybų rūšių sąrašą“ (Aplinkos ministro 2004.12.31 įsakymas Nr. DI – 719). Laukinės augalijos įstatymas draudžia ją išrauti, iškasti su šaknimis ar kitaip naikinti.
Paminėsiu kelias augimvietes Lietuvoje: valstybiniame botaniniame – zoologiniame draustinyje Vilkaviškio rajone, Virbalgirio miške, VDU ŽŪA (Kaunas) arboretume, Neries regioniniame parke (Vilnius). Mėgsta augti bendrijoje su meškiniu česnaku (Allium ursinum L.). Jos arealas didžiausias iš visų lelijų rūšių (nuo vakarų Portugalijos per Europą ir Aziją). Visame areale rūšis labai varijuoja (augalai skiriasi žiedų spalva, stiebo, lapų, žiedpumpurių plaukuotumu ir kt.). Mezofitas (prie vidutinio drėgnumo dirvožemio prisitaikiusi lelija). Auga miškinguose regionuose, pavėsingose vietose (lapuočių ir spygliuočių miškai), įvairiose dirvose ir įvairiuose aukščiuose (iki 2100 m.). Visa tai sąlygojo jos didžiulį arealą ir polimorfiškumą (kai vienos rūšies individai vieni nuo kitų labai skiriasi morfologiniais požymiais). Lapų išsidėstymas – menturinis (stiebo apačioje), pražanginis (stiebo viršuje), stiebas žalias, status, žiedai – turbano formos, žiedynas – reta kekė. Nuotraukoje (10 pav.) matome tipišką miškinės lelijos augimvietę (tarp aukštų žolių, pusiau pavėsyje, t.y. mėgstančią, kad kojos būtų vėsiai, o galva – saulėje) Kamanų valstybiniame gamtiniame rezervate (Akmenės rajonas).
7–9 pav. Miškinė lelija (Lilium martagon L.). Nuotraukos V. Gusevos.
10 pav. Miškinė lelija ir jos augimvietė Kamanų rezervate (Akmenės raj.).
Raiboji lelija (Lilium lancifolium Thunb.) – 10–14 pav. Azijos lelijų rūšis. Sinonimas – (tigrinė lelija). Kilusi iš Rytų Kinijos, Japonijos, Korėjos ir Rusijos Tolimųjų Rytų. 1794 m. ją aprašė švedų gamtininkas K.P. Tunbergas (Carl Peter Thunberg). Japonijoje ir Kinijoje nuo seno augino kaip daržoves (skanūs svogūnai). Viena seniausiai introdukuotų (į Europą) rūšių. Daugelyje šalių ši rūšis natūralizavosi (paplito ir ne kilmės vietose). VU botanikos sode (Kairėnuose) auginame dvi citogenetines formas: diploidinę (2n = 24) formą, ji – rečiau auginama ir triploidinę (3n) formą, ji – dažniau auginama. Nuotraukoje (11 pav.) matome diploidinę (vizualiai – smulkesni žiedai, lapai, stiebai, svogūnai, net dėmės-taškai ant vainiklapių).
11 pav. Raiboji lelija (Lilium lancifolium Thunb.), (2n).
Nuotraukose (12–14 pav.) matome šios lelijos triploidinę (3n) formą (stambesni žiedai, lapai, stiebai, svogūnai, dėmės–taškai ant vainiklapių). Nuotraukoje apačioje, kairėje matome tamsius taip vadinamus pažastinius svogūnėlius, jie susiformuoja tarp lapo ir stiebo, lapo pažastyje, todėl ir vadinami pažastiniai. Tai vienas iš lelijos vegetatyvinio dauginimosi būdų. Ne visos lelijos juos turi. Stiebas tamsus, stipriai veltiniuotas (padengtas trumpais plaukeliais). Žiedo vainiklapiai (apyžiedžio lapeliai) išmarginti dideliais, tamsiai purpuriniais, ovaliais dėmėmis–taškais, kurie išmėtyti per visą vainiklapį, žiedas turbano formos. Vėlyva rūšis, žydi liepos pabaigoje. Įdomus faktas (kalbant apie virusines ligas): ši lelija turi puokštę virusų (pvz. lelijų besimptomis virusas (Lily symptomless virus, LSV) ir kt.), bet ji pati neserga, toleruoja tuos virusus, jai jie nesukelia simptomų, o kitas lelijas gali stipriai užkrėsti. Atsparių virusams lelijų nėra, bet yra toleruojančių tuos virusus. Dėl šios priežasties, siekiant apsaugoti kitas lelijas, rekomenduojama raibąją leliją sodinti atokiau nuo kitų lelijų. Virusai dažniausiai plinta per amarus ir mechaniniu būdu (per užkrėstus sodo įrankius).
12–14 pav. Raiboji lelija (Lilium lancifolium Thunb.), (3n).
Lelija (Lilium leictlinii Hook.f.) – (15–17 pav.) – lietuviško pavadinimo neturi, Azijos lelijų rūšis. Tėvynė – Šiaurės ir Centrinė Kinija, Riūkiū, Honšiū salos (Japonija). Introdukuota 1867 m., pavadinta garsaus vokiečių sodininko Makso Leichtlino (1831–1910) vardu. Jis pirmasis augino introdukuotas lelijų rūšis (introdukuoti (lot. introductio — įvedimas)), perkelti augalų rūšis į vietas, kuriose anksčiau jos neaugo). Pastaba: daugelis rūšių perkeltos į kitas augimo vietas, sunkiai prigydavo, o kartais visai netoleruodavo pasikeitusių augimo sąlygų ir sunykdavo. Lelija gyvybinga, nereikli, išlaki (gracingo habito lelija), aukšta iki 1 m. ir daugiau, stiebai statūs, tamsūs, kartais su retais, baltais plaukeliais, lapai tamsiai žali, išsidėstę pražangiai, lanceto formos. Žiedai geltoni, ankstyvoje skleidimosi stadijoje (matome nuotraukoje dešinėje) – plokščios formos, pilnai išsižydėjus (matome nuotraukoje kairėje) – turbano formos, žiedynas – kekė. VU botanikos sode (Kairėnuose) leliją sėkmingai auginame jau dešimtmetį.
15–17 pav. Lilium leichtlinii Hook.f.
Lelija (Lilium tsingtauense Gilg) – (18–19 pav.). Ši rūšis lietuviško pavadinimo neturi. Rytų Azijos lelija. 1863 m. pirmą kartą rasta Korėjoje, 1901 m. – Kinijoje ant Čingdao kalnagūbrio, jo vardu ir pavadinta. 1904 m. leliją aprašė ir suteikė mokslinį pavadinimą vokiečių botanikas Ernestas Frydrichas Gilgas (Ernest Friedrich Gilg). Lapų išsidėstymas – menturinis, lapai banguotais kraštais, ilgi. Žiedynas – paprastas skėtis, visos žiedo dalys – oranžinės (retai taip būna kitose lelijose). Žydi liepos mėnesį. Augimvietės – ąžuolų ir kaštonų miškai, tarp žolių ir krūmų, užpavėsintose vietose.
18–19 pav. Lilium tsingtauense Gilg.
Lelija (Lilium pardalinum Kellogg) – (20–21 pav.). Lietuviško pavadinimo neturi, bet dažnai vadinama leopardine lelija. Šiaurės Amerikos lelija. Paplitusi vakarinėje pakrantėje (Kalifornija, Pietų Oregonas). Natūralios augimvietės Kalifornijos pakrantės kalnagūbrių ir Klamato kalnų šlaitai, drėgni upių ir upelių slėniai su nuolat drėgna, bet gerai drenuota dirva, miškų pakraščiai ir atviresnės miško aikštelės, iki 2000 m. aukštyje virš jūros lygio. Amerikiečių botanikas ir vienas iš Kalifornijos mokslų akademijos įkūrėjų dr. Albert Kellogg (1813–1887) pirmas ją aprašė 1859 m., introdukuota 1871 m. ir iki šiol yra plačiausiai pasaulyje paplitusi Šiaurės Amerikos rūšis. Labai dekoratyvi, aukšta (iki 1.5 m aukščio), žiedai bekvapiai, turbano formos, ryškiai avietinės spalvos su stambiomis tamsiai purpurinėmis dėmėmis, aprėmintomis plačiais, geltonais apvadais, labai ilgi žiedkočiai (iki 25 cm ilgio). Žiedynas–kekė. Lapai žali, lancetiški, 8–15 cm ilgio ir 2–3 cm pločio, susitelkę po 7–12 keliuose menturiuose, dalis – išsidėstę pražangiai. Šios lelijos svogūnas išskirtinis – šakniastiebinis. Mokslininkai, ją stebintys ekspedicijose, pastebėjo, kad augimvietėse, kur šios lelijos auga dešimtimis ir šimtais, sunku surasti du vienodus individus. Tokia didelė įvairovė rūšies viduje ir buvo priežastimi išskirti daugelį formų ir porūšių.
20–21 pav. Lilium pardalinum Kellogg.
Tekstas ir nuotraukos VU botanikos sodo vyresniosios botaninių kolekcijų kuratorės Janinos Puočiauskienės, 2025 metai.
