VU BOTANIKOS SODO VINGIO SKYRIUS
Adresas: M.K. Čiurlionio g. 110, Vilnius
El. paštas regina.juodkaite@bs.vu.lt; tel. +370 673 17430
Vilniaus universiteto botanikos sodo Vingio skyrius įsikūręs žemutinėje Neries upės terasoje, vakarinėje Vingio parko dalyje, kur kraštovaizdis kyla švelniu šlaitu ir atsiveria šimtametėmis pušimis apaugusi aplinka. Tai vieta, kurioje išskirtinis gamtinis kraštovaizdis glaudžiai susipina su turtingu istoriniu paveldu. Nuo XVI a. pr. ši Vilniaus priemiesčio dalis, anuomet vadinta Lukiškėmis, priklausė vienai įtakingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių – Radviloms, 1551-1565 m. dvarą valdė LDK didysis kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis. Čia jis pasistatė erdvius medinius rūmus, čia veikė viena pirmųjų Lietuvos reformatų mokyklų, telkėsi pirmoji protestantų bendruomenė – „zboras“. Todėl reformacijos istorijos ištakos Vilniuje yra tiesiogiai susijusios su dabartinio Vingio skyriaus teritorija.
Nuo XVI a. pab. iki XVIII a. pab. Lukiškėse buvo įsikūrusi Vilniaus jėzuitų akademijos vasaros rezidencija. Čia iškilo puošnūs rūmai, buvo įveisti vaistiniai daržai, kuriuose augintos vaistažolės naudotos vaistams gaminti. 1714 m. teritorija apjuosta arkine mūro tvora, kurios fragmentai išlikę iki šių dienų. Iki jėzuitų ordino panaikinimo Lukiškės buvo svarbus intelektualinis ir kultūrinis centras bei poilsio vieta. Čia lankėsi Abiejų Tautų Respublikos valdovai Žygimantas Vaza ir Vladislovas Vaza, vyko iškilmingi Vilniaus jėzuitų akademijos mokslo laipsnių teikimo ceremonialai – promocijos.
Po Pirmojo pasaulinio karo, 1919 m., ši teritorija buvo perduota Stepono Batoro universiteto botanikos sodui steigti, o 1920 m. pavasarį pasodinti pirmieji botanikos sodo augalai, pradėję naują Vingio vietovės raidos etapą.
Augalų kolekcijos ir ekspozicijos Vingio skyriuje
Dendrologinė kolekcija – viena seniausių ir vertingiausių Vingio skyriaus dalių. (žemėlapyje Nr. 13) Lankytojus pirmiausiai pasitinka viena seniausių sodo erdvių – mažalapių liepų alėja (žemėlapyje Nr. 1), kurios amžius, tikėtina, siekia daugiau kaip 250 metų. Ši alėja pažymėta jau jėzuitų Lukiškių valdų žemėlapyje 1770 m., o rašytiniai šaltiniai liudija, kad liepų sodinimas šioje vietoje vyko ir 1827 m. Tai gyvas istorinis kraštovaizdžio elementas, menantis kelis Vilniaus miesto raidos laikotarpius. Skyriaus teritorijoje auga medžiai, išlikę dar iš Stepono Batoro universiteto botanikos sodo laikotarpio ar pokario metų. Kai kurios rūšys – pilkasis celtis, kanadinis plikšakis – Lietuvoje itin retos. Išskirtiniai ir brandūs egzemplioriai: didžioji tuopa, plačialapis jazminas, pilkasis kėnis. Centrinėje dalyje, buvusių jėzuitų rūmų vietoje auga išskirtinės genetinės vertės medis – × Cerapadus michurina, pavasarį apsipilantis baltais žiedais, o vasarą sunokinantis tamsiai raudonus vaisius. Medžio kamieno apimtis siekia per 3 metrus, o ovališka laja yra apie 18 metrų skersmens. Balandžio mėnesio pabaigoje, pražysta smailiadantės vyšnios – sakuros (žemėlapyje Nr. 3). Švelniai rausvais žiedais pasidengiantys medeliai pasodinti 1998 m. ir kasmet subrandina purpuriškai juodus, blizgančius vaisius. Ne mažiau įspūdinga ši erdvė rudenį, kai sakurų lapai nusidažo ryškiais rausvais ir bordiniais atspalviais. Dvylikai vertingiausių medžių ir jų grupių suteiktas Lietuvos augalų genetinių išteklių statusas. Atnaujinus takų sistemą, aukštutinėje terasoje įrengtos naujos rododendrų ekspozicijos, papildžiusios dendrologinę kolekciją ir suteikusios šiai Vingio skyriaus daliai naują estetinį akcentą (žemėlapyje Nr. 19). Nuotraukose Cerapado medis.
Rožynas (žemėlapyje Nr. 4). 2000 m. atnaujintoje rožių kolekcijoje auginama daugiau kaip 150 rožių ir erškėčių veislių. Žydėjimas tęsiasi nuo birželio iki pat šalnų. Kvapniausios – arbatinės hibridinės ir angliškos rožės, poliantinės išsiskiria gausiais smulkiais žiedais, floribundinės – žiedų įvairove ir gausa. Miniatiūrinės rožės žavi kompaktiškais krūmeliais, o atspariausios kolekcijos dalį sudaro modernios krūminės rožės, ilgai ir gausiai žydinčios visą sezoną.
Augalų gyvenimo formų ir morfotipų kolekcija (žemėlapyje Nr. 15). 2025 m. įrengta nauja ekspozicija kviečia susipažinti su augalų lapų, stiebų, žiedų ir vaisių įvairove. Pavasarį čia žydi termopsis, kilnusis rūtenis, vaistinė skopolija, vasarą – spalvotoji karpažolė, meškinis česnakas, šalavijai, o vidurvasarį pražysta baltasis diktonas, pietinė barškė, kvapnus raudonžiedis klemalis. Iki vėlyvo rudens dekoratyvumą išlaiko asiūkliai ir varpiniai augalai.
Alpinariumo kalnelis ir melsvių kolekcija (žemėlapyje Nr. 12). 2019–2021 m. rekonstruotame alpinariumo kalnelyje auginama daugiau kaip 50 rūšių ir veislių augalai. Pavasarį čia žydi heleborai, eritroniai, epimedžiai, vasarą – šilokai, snapučiai, kvapnieji čiobreliai, o rudenį išsiskiria japoninės plukės. Pavėsingose vietose veši įvairūs paparčiai ir visžaliai augalai. Greta 2023 m. įrengta melsvių ekspozicija, apimanti per 200 rūšių ir veislių – nuo 10–15 cm aukščio iki įspūdingų, beveik metrą siekiančių augalų. Daugiau apie šią kolekciją skaitykite ČIA. Nuotraukose melsvių kolekcija.
Atkurta jėzuitų vaistažolių daržo dalis (žemėlapyje Nr. 7). Didelis vaistažolių daržas, plytėjęs greta jėzuitų rezidencijos, minimas jau 1646 m. Remiantis Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomu unikaliu XVIII a. „Jėzuitų vaistinių augalų daržo planu“, autentiškoje vietoje atkurtas šio daržo fragmentas. Šiandien čia eksponuojama mėtų kolekcija, apimanti daugiau kaip 160 rūšių, veislių ir hibridų, stebinančių aromatų įvairove.
Gėlynai (žemėlapyje Nr. 16). Centrinės dalies gėlynuose auginami Lietuvos savaiminės floros augalai – pievinis šalavijas, didžioji astrancija, šakotasis šiaudenis – taip pat gausu dekoratyvių daugiamečių svetimžemių augalų. Vasarą žydi didžiagraižės baltagalvės, ežiuolės, levandos, viendienės ir jurginai.
Savaiminė flora. Natūraliose ir pusiau natūraliose buveinėse auga per 200 Lietuvos floros atstovų. Daugiausiai jų aptinkama stačiame šlaite, šaltiniuotoje žemapelkėje ir žemutinėje terasoje.
Kultūros paveldo objektai
Šiaurinę ir vakarinę Vingio skyriaus dalį juosia aukšta jėzuitų rezidencijos arkinė mūro tvora (žemėlapyje Nr. 14), pastatyta 1714 m. Kadaise jos vidinės nišos buvo dekoruotos augaliniais ornamentais, rojaus paukščių ir egzotiškų gyvūnų atvaizdais, tačiau laikui bėgant šie piešiniai neišliko. 2023 m. atnaujintas jėzuitų laikus menantis tvenkinys (žemėlapyje Nr. 5) šiandien yra ne tik svarbus istorinis kraštovaizdžio akcentas, bet ir maloni poilsio vieta, suteikianti gaivos karštomis vasaros dienomis. Centrinėje teritorijos dalyje kadaise stovėjo jėzuitų akademijos rezidencijos rūmai – vieni puošniausių savo laikmečio pastatų Vilniuje. Apie 1870 m. jie buvo visiškai nugriauti. 2022 m. archeologinių tyrimų metu atidengti rūmų pamatų fragmentai, datuojami XVII–XVIII a. 1794–1812 m., kai Vingio dvare rezidavo Rusijos caro paskirti generalgubernatoriai, prieš pagrindinius rūmus buvo pastatyti du pagalbiniai pastatai - dvaro oficina ir arklidės (žemėlapyje Nr. 17 ir 18) Šiandien buvusioje dvaro oficinoje įrengti darbuotojų kabinetai, o buvusiose arklidėse – sandėliavimo patalpos.
Istoriniai M. A. Šulco varteliai (žemėlapyje Nr. 8) mena Vilniaus universiteto architektūros profesorių Mykolą Angelą Šulcą, 1812 m. suprojektavusį lengvų kolonų pavėsinę, kuri buvo pastatyta ruošiantis iškilmingam baliui, rengiamam caro Aleksandro I garbei. Deja, prieš puotą statinys sugriuvo, sukrėstas architektas išbėgo pro vartelius ir nusiskandino Neryje.
Medinukas – buvęs vasarnamis (XIX a. pab. – XX a. pr.) (žemėlapyje Nr. 2). Istorinis medinis pastatas primena laikotarpį, kai Vingio teritorijoje nuo 1850 m. buvęs pieno ir kumyso ūkis („Vingio ferma") XIX a. pabaigoje palaipsniui tapo poilsio vieta. Tada ir buvo pastatyta keletas medinių vasarnamių, vienas išliko iki mūsų dienų. Tai reta autentiško medinės architektūros paveldo detalė, išlikusi intensyviai kintančiame miesto kraštovaizdyje.
Oranžerijų kompleksas (žemėlapyje Nr. 9). Iki šių dienų išlikusi nedidelė jėzuitų laikotarpio šiltnamio dalis, tiesa, vėliau rekonstruota , liudija ankstyvąsias augalų auginimo po stiklu tradicijas Vingyje.
2025 m. dalinai atgaivintas Stepono Batoro universiteto botanikos sodo 1926–1929 m. statytas šiltnamių kompleksas (žemėlapyje Nr. 10) , ir dabar naudojamas kaip daugiafunkcė erdvė parodoms bei kultūriniams renginiams. 2014 m. sutvarkyta ir pritaikyta renginiams XX a. antrosios pusės šiltnamių komplekso dalis (žemėlapyje Nr. 11) – sovietmečiu pastatytos didžiosios oranžerijos. Čia įrengta scena seminarams, koncertams ir kitoms kultūrinėms veikloms. Ateityje numatoma komplekso rekonstrukcija.
Istorijos „pėdutės“
