Genties pavadinimas Fragaria kilo iš lotyniško „fragum“ („žemuogė“) ir priesagos -aria, kuri naudojama augalų pavadinimams sudaryti. Manoma, kad lotyniškas pavadinimas savo ruožtu kilo iš indoeuropietiškos šaknies, reiškiančios „uoga“. Senosios anglų kalbos žodis streaw reiškia „šiaudus“, tačiau veiksmažodis streawian taip pat reiškia „išbarstyti“ ir yra kilęs iš tos pačios šaknies. Teigiama, kad „žodis „strawberry“ anglų kalboje vartojamas gerokai anksčiau, nei braškės buvo pradėtos auginti kaip kultūriniai augalai.
Pasak literatūros šaltinių XII a. žemuogės pradėtos kultivuoti Europoje, prancūzams perkėlus paprastąsias žemuoges (Fragaria vesca) į savo sodus. XVI a. aukštoji žemuogė (Fragaria moschata) pradėta auginti soduose visoje Europoje, o XVII a. virgininė žemuogė (Fragaria virginiana) iš Šiaurės Amerikos pasiekė Europą ir išliko populiari iki pat XIX amžiaus. Tiesa, XVII a. buvo atvežta viena čilinė žemuogė (Fragaria chiloensis). Šiuo metu paplitusios braškės (Fragaria × ananassa) atsirado XVIII amžiuje Europoje atsitiktinai sukryžminus dvi oktoploidines rūšis – Fragaria virginiana (Šiaurės Amerika) ir Fragaria chiloensis (Pietų Amerika). Fragaria x ananassa pavadinimas suteiktas nes, skonis priminė ananasą.
Viduramžiais žemuogių motyvai buvo raižomi puošiant altorius, bažnyčių, katedrų kolonų viršūnes – šios uogos simbolizavo tobulumą, teisumą. Viduramžių ikonografijoje aptinkamas Švč. Mergelės Marijos atvaizdas žemuogių fone, paminėtinas nežinomo autoriaus paveikslas „Madona, rankoje laikanti žemuogę“ (apie 1465–1474). Žemuogė čia simbolizuoja skaistybės įžadus arba Edeno sodų gėrybes. Žemuogių motyvų randama ir rankraščių puošyboje. Žymiausi XV–XVI a. pavyzdžiai iš tuomet populiarių maldynų: Žemuogių vaizdai pasikartoja Hieronimo Boscho kūryboje, garsiajame jo triptike „Žemiškųjų malonumų sodas“ (1490−1510), čia jos – gundymo alegorija. XVII a. žemuogės tampa natiurmortų ar portretų dalimi: „Laukinės žemuogės su gvazdiku kiniško porceliano dubenyje“ (Jacob van Hulsdonck). Šiais laikais žemuogės dažniausiai valgomos šviežios arba džiovinamos, o iš lapų gaminama arbata.
Žemuogės (Fragaria), priklausančios erškėtinių Rosaceae šeimai, yra viena reikšmingiausių genčių sodininkystėje svarbi globaliu atžvilgiu. Tai daugiamečiai žoliniai augalai, išsauginantys pamatinę pamatinę lapų skrotelę ir ilgus, antžeminius, šliaužiančius ūglius (palaipas), kurie ties bambliais bei viršūnėje įsišaknija ir sudaro naujas skroteles. Žiedus išauginantieji stiebai status, tik po žiedkočiais turi mažus, dažniausiai ištisinius viršūninius lapus. Pamatiniai lapai ilgakočiai, trilapiai, jų apatinė pusė balsvai žalia. Žiedynas – negausiažiedė, rečiau gana daug žiedų turinti, skėtiška kekė. Žiedai dvilyčiai, tačiau dažniau greta dvilyčių būna ir vienlyčiai. Pataurys iš 5 lapelių. Taurėlapiai 5. Vainiklapiai 5, balti, kartais gelsvo atspalvio (rūšių natūraliai neaugančių Lietuvoje buna rausvi). Kuokelių dažniausiai 20. Liemenėliai šoniniai. Vaisiai riešutėlio pavidalo, išsidėstę ant kiaušiniško arba kūgiško, mėsingo žiedysntiebio, kuris, žiedui nužydėjus, labai padidėja, tampa sultingu, panašiu į uogą (netikroji uoga), ir nukrenta. Žemuogių (Fragaria) gentyje yra apie 19 savaiminių, natūralių rūšių, kitos 4 hibridinės rūšys bei dar daugiau veislių. Lietuvoje savaime auga 3 rūšys bei introdukuota 1 hibridinė rūšis (Fragaria x ananassa), iš kurios išvesta ir auginama nemažai kultūrinių braškių veislių. Dėl gebėjimo prisitaikyti ir plastiškumo žemuogė yra išplitusi daugelyje žemynų ir auga esant įvairiomis klimato sąlygomis.
Paprastoji žemuogė (Fragaria vesca)
Daugiametis žolinis augalas su horizontaliais arba įžambiai augančių šakniastiebiu, apsidengusiu nudžiūvusių prielapių bei lapų liekanomis ir ilgomis antžeminėmis, ties bambliais išsišaknijančiomis palaipomis, išaugančiomis, pamatinių lapų pažastyse. Stiebas 5–20 cm aukščio, stačias, rečiau kylantis, nedaug aukštesnis už pamatinius lapus, apatinėje dalyje gausiai apaugęs pasišiaušusiais plaukeliais, viršuje dažniausiai padengtas prigludusiais plaukeliais. Pamatiniai lapai ilgakočiai, trilapiai, viršutinėje pusėje tamsiai žali, negausiai apaugę prigludusiais plaukeliais apatinėje – melsvai žali, šilkaplaukiai, jų šoninės gyslos neišsišovusios, vidurinis lapelis su trumpu koteliu, kiaušiniškas arba rombiškas, šoniniai – įžambiai apskriti arba atvirkščiai kiaušiniški, bekočiai arba su vos žymiais koteliais, visi stambiai dantyti, iš kiekvieno šono turi 6–13 trikampiškų arba beveik apskritų dantelių. Danteliai užsibaigia nedideliu rausvu smaigalėliu, vidurinio lapo viršutinis dantelis, nors ir mažesnis už kaimyninius, tačiau išsirovę aukščiau už juos arba lygus su jais. Prielapiai lancetiški, nusmailėję, lygiakraščiai, plaukuota apatine puse. Viršūniniai lapai paprastai redukuoti. Žiedynas – skėtiška kekė su nedaugeliu žiedų. Žiedkočiai ilgi, apaugę prigulusiais plaukeliais. Žiedai paprastai ne daugiau kaip 2 cm, skersmens, dažniausiai dvilyčiai. Pataurio lapeliai linijiški arba lancetiški, tokio ilgio kaip taurėlapiai. Taurėlapiai trikampiški, smailūs arba staigiai nusmailėję, apaugę prigulusiais plaukeliais, vaisiui išaugus, horizontaliai atsilošę arba atgal užsilenkę. Vainiklapiai 4–8 mm ilgio, kiaušiniški arba apskriti, balti. Kuokeliai beveik tokio ilgio kaip piestelė arba kiek ilgesni. Stiebas pilkas arba nežymiai plaukuotas. Vaisiai iki 2 cm ilgio, kiaušiniški, kūgiški arba beveik apvalūs, prisirpę ryškiai raudoni. Žydi V–VI mėn., kartais dar antrą kartą rudenį. Auga miškuose, krūmuose, pamiškėse, pievose šlaituose. Auginamas daržuose. Dažnas. F. vesca L. genotipas paplitęs Europoje, Vakarų Uralo Azijoje, Šiaurės Amerikoje. Taikomoji reikšmė. Vaisiai – netikros uogos – pailgos arba apskritos. Valgomi švieži, virti (uogienė, džemai, kompotai) ir džiovinti (vietoj arbatžolių, vaistams). Kaip arbatžolės vartojami ir džiovinti lapai.
Geriausiai auga saulėtose vietose, tačiau gali toleruoti dalinį pavėsį. Dirva neturėtų būti nuolat permirkusi, per didelė drėgmė gali sukelti šaknų puvinį. Dirvožemio ypatybės: Lengvas, gerai drenuotas, humusingas ir derlingas dirvožemis. Tačiau, gali augti smėlingame ar priemolio dirvožemyje. Optimalus pH yra 5,5–7,5 (nuo silpnai rūgštaus iki neutralaus). Atsparumo šalčiui zona: 3–9 USDA. Tai reiškia, kad augalas gerai žiemoja lauke net ir šaltesniuose regionuose be papildomos apsaugos. Sodinimo laikas: pavasarį (kai dirva įšyla iki 10–15 °C). Rudenį (likus bent mėnesiui iki pirmųjų šalnų, kad augalai spėtų įsišaknyti. Tarp augalų rekomenduojama palikti 25–40 cm. Į 1 kv. m. sodinti 6–10 augalų. Kadangi tai daugiametė rūšis, kas 2–3 metus rekomenduojama atnaujinti kerus, nes senesni augalai mažiau derlingi.
Aukštoji žemuogė (Fragaria moschata)
Daugiametis žolinis, adventyvinis, maistinis augalas su horizontaliu, įžambiu arba beveik stačiu šakniastiebiu, apaugusiu nudžiūvusių lapų bei prielapių likučiais. Stiebas stačias, 15–40 cm aukščio paprastai žymiai aukštesni už lapus, apaugęs, kaip ir lapakočiai, tankiais, statmenai pasišiaušusiais paprastais ir liaukiniais plaukeliais. Palaipos (ūsai) plonos, paprastai trumpos, menkai išaugusios arba ju visai nėra. Lapai stambūs, ilgakočiai, jų viršutinė pusė plaukuota, apatinė – šilkaplaukė, melsvai žalsva, su išsišovusiomis gyslomis. Lapeliai trumpakočiai, kiaušiniškai rombiški, stambiai dantyti. Prielapiai plačiai lancetiški, nusmailėję. Žiedynas – skėtiška kekė, susidedanti iš 5–12 žiedų. Žiedkočiai trumpi, apaugę tankiais, statmeniškai pasišiaušusiais plaukeliais, peržydėjus žiedams, žymiai pailgėjantys, su žemyn nulinkusiais plaukeliais. Žiedai stambūs, iki 2,5 cm skersmens, su žemyn nulinkusiais plaukeliais. Žiedai stambūs, iki 2,5 cm skersmens, dažniausiai vienalyčiai, dažnai ir patys augalai dvinamiai. Pataurio lapeliai kiek trumpesni ir siauresni už lancetiškus taurėlapius. Ir vieni ir kiti apaugę prigulusiais plaukeliais, vaisiui išaugus, atsilošę arba atgal užsilenkę. Vainiklapiai 5-12 mm ilgio, žymiai ilgesni už taurelę, atvirkščiai kiaušiniški, balti. Kuokeliai trumpesni už piestelių galvutę arba tokio pat ilgio, kuokeliniuose žieduose iki 5 mm ilgio. Žiedstiebis plaukuotas. Riešutėliai pilki. Vaisiai kaiušiniški arba apvalūs, pamate siaurėję į kaklelį, nepadengtą vaisiukų. Jie dažnai nepilnai išaugę, balti, žalsvai balti, tik iš vieno šono paraustantys, rečiau raudoni, sunkiai atsiskiriantys nuo žiedo pamato. Žydi V-VI mėn. Auga lapuočių (rečiau spygliuočių) miškuose, krūmuose, pamiškėse, parkuose, pavėsingesnėse miško pievelėse. Retas. Paplitimas Europa (vidutinio klimato juostoje). Į rytus auga iki Volgos, į pietus – iki Bulgarijos, Jugoslavijos, Pietų Prancūzijos.
Geriausiai auga saulėtose vietose, tačiau gali toleruoti dalinį pavėsį. Dirva neturėtų būti nuolat permirkusi, per didelė drėgmė gali sukelti šaknų puvinį. Dirvožemio ypatybės: lengvas, gerai drenuotas, humusingas ir derlingas dirvožemis. Tačiau, gali augti smėlingame ar priemolio dirvožemyje. Optimalus pH yra 5,5–7,5 (nuo silpnai rūgštaus iki neutralaus). Atsparumo šalčiui zona: 3–9 USDA. Tai reiškia, kad augalas gerai žiemoja lauke net ir šaltesniuose regionuose be papildomos apsaugos. Sodinimo laikas: pavasarį (kai dirva įšyla iki 10–15 °C). Rudenį (likus bent mėnesiui iki pirmųjų šalnų), kad augalai spėtų įsišaknyti. Tarp augalų rekomenduojama palikti 25–40 cm. Į 1 kv. m. sodinti 6–10 augalų. Kadangi tai daugiametė rūšis, kas 2–3 metus rekomenduojama atnaujinti kerus, nes senesni augalai mažiau derlingi.
Šlaitinė žemuogė (Fragaria viridis)
Daugiametis žolinis, maistinis augalas su įžambiai išaugusiu šakniastiebiu, išleidžiančiu daug pridėtinių šaknų ir pasidengusiu sudžiūvusių lapkočių bei prielapių likučiais. Palaipos (ūsai) paprastai labai trumpos, siūliškos arba jų visai nėra. Stiebas stačias, 5–15 cm aukščio, lygus su lapais arba nežymiai už juos aukštesnis, gana plonas, tankiai apaugęs statmenai pasišiaušusiais plaukeliais, tačiau viršutinėje dalyje plaukeliai dažnai įžambiniai pasišiaušę arba net prigludę. Pamatinių lapų lapakočiai labai gausiai padengti pasišiaušusių plaukelių, gauruoti. Lapų viršutinė pusė žalia, žvilganti, apaugusi prigludusiais šilkiškais plaukeliais, apatinė – pilksva, padengta šilkiškais plaukeliais, ypač gausiai plaukuota ties gyslomis, vidurinis lapelis su labai trumpu koteliu, kiaušiniškas arba atvirkščiai kiaušiniškas, šoniniai – bekočiai arba visai trumpučiu koteliu, įžambiai kiaušiniški, visi stambiai apybukiai dantyti, viršūninis dantelis mažas, aiškiai trumpesnis už gretimus dantelius. Prielapiai siauri, rudi. Žiedynas – nedaug žiedų turintis skėtiška kekė, pamate su ištisiniais arba triskilčiais viršutiniais lapais. Žiedkočiai gana trumpi, apaugę prigulusiais arba įžambiai atsilošusiais plaukeliais (tačiau apatinių žiedų žiedkočiai kartais apaugę ir statmenai pasišiaušusiais plaukeliais). Žiedai gana stambūs iki 2,5 cm skersmens, dažnai dvilyčiai. Pataurio lapeliai linijiškai lancetiški, viršūnėje kartais įskilę, tokio ilgio kaip taurėlapiai arba kiek ilgesni už juos. Taurėlapiai trikampiškai lancetiški, apaugę prigludusiais plaukeliais, prisiglaudę prie vaisiaus arba kiek atsilošę, bet į šonus neišsiskėtę. Vainiklapiai 5–10 mm ilgio, su trumpu nageliu, gelsvai balti. Vaisingų žiedų kuokeliai beveik tokio ilgio kaip piestelės, nevaisingų – dvigubai už ją ilgesni. Žiedsotis plaukuotas. Uogos atvirkščiai kiaušiniškos, apskritos, jų viršūnė buka, apie 1 cm ilgio, dažniausiai gelsvai balti, tik viršūnėje rausvi, rečiau ištisai rausvi arba balsvai raudoni, sunkiai atsiskiriantys nuo žiedo pamato, kvapnūs. Žydi V–VI mėn. Auga upių šlaituose, pamiškėse, sausose pievose. Apyretis. Bendrai paplitusi Europos, Skandinavijos regionuose.
Geriausiai auga saulėtose vietose, tačiau gali toleruoti dalinį pavėsį. Dirva neturėtų būti nuolat permirkusi, per didelė drėgmė gali sukelti šaknų puvinį. Dirvožemio ypatybės: lengvas, gerai drenuotas, humusingas ir derlingas dirvožemis. Tačiau, gali augti smėlingame ar priemolio dirvožemyje. Optimalus pH yra 5,5–7,5 (nuo silpnai rūgštaus iki neutralaus). Atsparumo šalčiui zona: 3–9 USDA. Tai reiškia, kad augalas gerai žiemoja lauke net ir šaltesniuose regionuose be papildomos apsaugos. Sodinimo laikas: pavasarį (kai dirva įšyla iki 10–15 °C). Rudenį (likus bent mėnesiui iki pirmųjų šalnų, kad augalai spėtų įsišaknyti. Tarp augalų rekomenduojama palikti 25–40 cm. Į 1 kv. m. sodinti 6–10 augalų. Kadangi tai daugiametė rūšis, kas 2–3 metus rekomenduojama atnaujinti kerus, nes senesni augalai mažiau derlingi.
Parengė L. Galinskaitė 2025
