Prožirnio (Genista L.) gentis priklauso ankštinių (Fabaceae Lindl.) šeimai. Šiai genčiai priskiriama daugiau kaip 140 rūšių (pagal „The Catalogue of Life“, 2025). Dauguma jų paplitusios Europoje, Viduržemio jūros kraštuose, Šiaurės Afrikoje, rečiau – Kaukaze bei Vakarų Azijoje. Prožirniai auga vidutinio ir subtropinio klimato juostose, pievose, stepėse, viržynuose, miškuose, pomiškiuose, krūmynuose, taip pat akmenuotose ir uolėtose vietose, uolų atodangose, iki 2300 m virš jūros lygio.

VU Botanikos sodo kolekcijoje auginamos penkios prožirnių rūšys. Prožirnio (Genista) gentį pirmasis tiksliai aprašė K. Linėjus (C. Linnaeus, 1707–1778) veikale „Genera Plantarum“ (1737). Genties pavadinimas Genista kildinamas iš keltų šaknies genu, reiškiančios „šakojimąsi“, „šaką“, kas atspindi stiprų šių augalų šakotumą. Kiti šaltiniai teigia, kad pavadinimas siejamas su žodžiais Planta Genest ir Plantagenets. Plantagenetai buvo Anglijos karalių dinastija – Anžu atšaka. Pasak istorinių šaltinių, Gotfridas IV (1113–1151) visada kepurėje segėjo prožirnio šakelę kaip savo dinastijos simbolį.

Simbiozė su azotą fiksuojančiomis gumbelinėmis bakterijomis yra pagrindinis ankštinių augalų ekologinės sėkmės veiksnys viso pasaulio ekosistemose. Tyrimai rodo, kad dauguma prožirnių rūšių sudaro simbiozę su Bradyrhizobium genties bakterijomis, o tik nedidelė dalis – su Rhizobium ir Mesorhizobium gentimis. Daugelis prožirnių pasižymi vaistinėmis savybėmis, taip pat naudojami dažų gamybai (pavyzdžiui, dažinis prožirnis (Genista tinctoria)).

Dažniausiai tai vasaržaliai, rečiau – visžaliai (G. arbusensis, G. canariensis, G. monspessulana ir kt.) krūmai arba puskrūmiai (G. sagittalis, G. sylvestris, G. taurica, G. tetragona ir kt.), retai – nedideli medžiai (Genista etnensis). Augalai gali būti dygliuoti (vokietinis prožirnis (G. germanica), G. anglica, G. spinulosa, G. tricuspidata ir kt.) arba be dyglių (dažinis prožirnis (G. tinctoria), G. suanica, G. pilosa ir kt.). varijuoja nuo 5 cm (G. subcapitata) iki 4,5 retais atvejais – iki 6 m (Genista etnensis). Augalai gali būti statūs, šakoti, besidriekiantys, kylantys arba sudarantys kuokštus.

Lapai elipsės (G. monspessulana) lanceto (dažinis prožirnis (G. tinctoria))  formos arba linijiški (G. radiata), žali arba žali su pilkšvu atspalviu, pliki arba plaukuoti. Žiedai drugelio arba laivelio formos, dažniausiai geltoni, rečiau šviesiai geltoni (G. lydia, G. compacta ir kt.), retai balsvai gelsvi (G. albida). Jie susitelkę į ilgas arba trumpas kekes ūglių viršūnėse. Taurelė dvilūpė, suaugtinė, su penkiais yliškais danteliais, plaukuota (G. berberidea) arba plika. Kuokelių koteliai suaugę.

Dauguma rūšių žydi nuo kovo iki liepos mėnesio. Subtropikų zonoje augančios rūšys gali pradėti žydėti jau vasarį, o su pertraukomis žydėjimas tęsiasi iki spalio (pavyzdžiui, rykštinis prožirnis – G. tenera ir kt.). Vaisiai – pailgos, linijiškos, plokščios, rečiau beveik apvalios ankštys su snapeliu. Jos gali būti plikos (dažinis prožirnis – G. tinctoria, G. falcata ir kt.) arba plaukuotos (G. ephedroides, G. sagittalis ir kt.). Subrendus sėkloms, ankštys atsiveria. Sėklos apvalios arba plokščios, žalios, rudos arba juodos.

Prožirniams tinkamiausios saulėtos augavietės, tačiau jie pakelia ir nedidelį pavėsį. Geriausiai auga nerūgščiuose priesmėliuose ar lengvuose priemoliuose, sausuose, neužmirkusiuose dirvožemiuose. Augalai atsparūs sausroms. Jų atsparumo šalčiui zonos – 4–9 (pagal USDA). Lietuvos klimato sąlygomis geriausiai augs ir jausis 4–5 (6) zonų prožirnių rūšys.

Žemaūgės prožirnių rūšys tinka sodinti alpinariumuose ir kiliminių augalų sodeliuose, derinant su kitais žemaūgiais augalais. Aukštaūgės rūšys sodinamos pavieniui kaip akcentai arba grupėmis, derinant su kitais aukštais dekoratyviniais augalais.

Nuotraukose: 1) prožirnis (Genista suanica), 2) prožirnis (Genista sylvestris).

1)  2) 

Teksto ir nuotraukų autorė – vyresnioji kuratorė Viktorija Guseva, 2026.