Vilniaus universitetas

MENIU

Dekoratyvinių varpinių augalų tinkančių Lietuvos sąlygoms

Didžioji dalis varpinių augalų priklauso miglinių (Poaceae) šeimai, kita dalis – viksvuolinių (Cyperaceae), vikšrinių (Juncaceae) ir kitoms šeimoms. Pasaulyje priskaičiuojama apie 1000 varpinių augalų genčių, daugiau nei 10000 rūšių, Lietuvoje – apie 100 genčių, apie 250 rūšių. Savaime jie paplitę visame pasaulyje. Nemažai šių augalų savaime auga Lietuvos pievose, laukuose ir miškuose, o pasaulyje auga beveik visų tipų ekosistemose. Dvi dešimtys varpinių augalų įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Dalis varpinių yra maistiniai augalai (kviečiai, rugiai, avižos, ryžiai, soros, kukurūzai), pašariniai augalai (miglės, motiejukai, eraičinai, šunažolės), taip pat yra išvestų dekoratyvinių veislių. Dekoratyvūs varpiniai augalai labai įvairūs –  tai vienmetės ir daugiametės įvairaus aukščio žolės, skirtingomis kero formomis ir spalvų gama – lapalakščiai gali būti ne tik žali, bet ir rausvi, sidabriški ar margi, įvairaus platumo ir ilgio. Žiedai stiebų arba šoninių šakų viršūnėse susitelkę į burbuolės, varpos ar šluotelės žiedynus. Būdinga kuokštinė šaknų sistema. Visu savo grožiu jie dažniausiai atsiskleidžia vasaros pabaigoje, rudenį ar net žiemą. VU Botanikos sode varpinių augalų kolekcija pradėta kurti 2016 metų rudenį.

VU Botanikos sode siekiama sukurti tinkamiausių Lietuvoje auginti dekoratyvinių varpinių augalų kolekciją. Atrenkamos labiausiai prisitaikiusios Lietuvos sąlygomis augti varpinių augalų rūšys ir veislės. Augalai atrenkami pagal jų dekoratyvines savybes, kurios labiausiai reprezentuoja varpinių augalų dekoratyvinių požymių įvairovę.

Manoma, kad pirmieji varpiniai augalai buvo auginti kaip maistiniai augalai Mesopotamijoje apie 9000 m. pr. m. e., Egipte apie 7000 m. pr. m. e., Europoje apie 5000 m. pr. m. e. Apie 4300–2700 m. pr. Kr. baltų protėviai augino soras, kviečiukus, šerytes, šiek tiek vėliau – miežius. I–IV a. po Kr. protėviai pradėjo sėti daugiau rugių, avižų ir kitų varpinių. VU Botanikos sodo raštuose pirmą kartą varpiniai augalai buvo paminėti 1799 m., kuriuose minima, jog S. B. Jundzilas perėmė Elymus virginicus, E. sibiricus, Panicum glaucum, P. italicum, Phalaris canariensis ir kitus augalus. Jau 1840 m. raštuose minima, jog dalis varpinių augalų buvo siunčiami į Kijevą. Didesnė dalis varpinių augalų paminėti 1932 metų Stepono Batoro universiteto šaltiniuose.

Varpinių augalų kolekcijai atrenkami augalai tinkami auginti Lietuvos klimatinėmis sąlygomis, t. y. augalai, kurie gali augti iki 6 šalčio atsparumo zonos, būtų dekoratyvūs. Stengiamasi parinkti skirtingo aukščio augalus, nuo žemų iki labai aukštų, skirtinga lapijos spalva (nuo žalios iki žaliai raudonos ar rausvai raudonos ir pan.). Dar vienas varpinių augalų atrankos kriterijus – krūmijimosi  būdas. Varpiniai pagal krūmijimosi būdą skirstomi į šakniastiebinius (A), retakerius (B) ir tankiakerius (C).

 

Kupstinė šluostmilgė (Deschampsia cespitosa K. Richt. 'Bronzeschleier')

Daugiametis, tankiakeris žolinis augalas, užauga iki 100 cm aukščio. Stiebai statūs užsibaigia šluotelės formos žiedynu. Žiedai bronzinės spalvos. Lapai siauri, standūs, tamsiai žali.

Žydi VI–VIII mėn.

Geriausiai auga saulėtoje vietoje ar dalinėje paunksmėje, ne per sausoje, humusingoje dirvoje. Peržydėjusius žiedynus reikėtų nukirpti.

Žiemoja nuo 3 zonos. Tinka gyvatvorėms formuoti.

    

Aukštasis miskantas (Miscanthus x giganteus J. M. Greef & Deuter 'Jubilaries')

Daugiametis, retakeris žolinis augalas, užaugantis iki 3 m aukščio (su žiedynais iki 3,5 m) ir apie 2 m pločio. Lapai žali su keliomis kreminės-geltonos spalvos juostomis, kurios tęsiasi per visą lapo ilgį (juostos pavasarį būna geltonos spalvos, rudenį – kreminės spalvos), siaurai lancetiški. Žiedynai sidabriški, labai dekoratyvūs, siekia iki 30 cm ilgio. Mūsų klimato sąlygomis nežydi.

Žydi VIII–X mėn.

Puikiai auga saulėtoje vietoje. Nereiklus dirvožemiui. Pirmaisiais auginimo metais prieš žiemą reikėtų pridengti šiaudais, lapais.

Žiemoja 4–9 zonose. Puikiai tinka kompozicijoje su kitais augalais.

 

Pilkasis eraičinas (Festuca cinerea Vill. 'Varna')

Daugiametis, tankiakeris žolinis augalas, iki 30 cm aukščio. Lapai siauri, mėlynai pilki, neblizgūs. Žiedynai šluotelės formos, rudos spalvos.

Žydi VI–VII mėn.

Pilkasis eraičinas lengvai auginamas augalas. Jam auginti tinkamos saulėtos vietos. Puikiai auga nederlingoje, sausoje dirvoje. Dirvožemio pH 6–7. Kuo sąlygos tinkamesnės, tuo lapų spalva intensyvesnė.

Žiemoja 4–10 zonose. Dekoratyvūs visus metus, todėl tinka lysvių įrėminimui.

 

Blakstienuotoji striepsnė (Melica ciliata L.)

Daugiametis, tankiakeris žolinis augalas, užaugantis iki 75 (100) cm aukščio. Lapai siauri, žali arba mėlynai žali. Žiedynai varpos formos, iki 15 cm ilgio. Žiedai blyškiai kreminės spalvos.

Žydi VI–VII mėn.

Augimo sąlygoms nereiklus, tačiau geriau auga derlingose ar pusiau derlingose laidžiose dirvose, saulėtose ar dalinai saulėtose vietose. Baigiant nokti sėkloms, stiebus reikia nukirpti, nes augalas išbarsto sėklas ir taip užsisėja. Neilgaamžiai, todėl kas 3–4 metus reikia atnaujinti naujais.

Žiemoja 4–9 zonose. Tinka puokštėms.