Vilniaus universitetas

MENIU

Sukulentai

Sukulentais vadinami labai specifinės išvaizdos sultingus, neįprastai sustorėjusius, mėsingus lapus ir stiebus turintys augalai, gebantys pakitusiuose vegetatyviniuose organuose kaupti vandens atsargas. Kitaip dar gali būti vadinami sultingaisiais kserofitais.

Sukulentai išvaizda ir gyvenimo būdu skiriasi nuo kitų augalų:

  • lapai labai maži arba jų nėra, arba jie cilindriški, rutuliški;
  • augalai kompaktiški, energiją tausojančios formos: cilindro, rutulio, pagalvėlės;
  • kai kurių rūšių stiebai klostuoti, todėl didžioji stiebo dalis būna šešėlyje, o drėgnuoju periodu augalas gali greitai padidinti tūrį;
  • lapus ir stiebus dengia vandeniui nepralaidi kutikulė;
  • paviršiuje augantys plaukeliai ir dygliai teikia šešėlį bei sukuria termoizoliacinį sluoksnį aplink augalą;
  • ilgos šaknys keroja žemės paviršiuje, todėl surenka net smulkiausius rasos lašelius.

Dauguma sukulentų auga sausose stepėse, dykumose ir pusdykumėse. Juos galima aptikti visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Dėl aukštos temperatūros ir mažo kritulių kiekio įgytas gebėjimas paimti ir išsaugoti vandenį, leidžia jiems ištverti ilgus, kelis mėnesius besitęsiančius sausrų periodus. Taip pat sukulentai aptinkami jūrų ir ežerų pakrantėse, kur substratas yra prisotintas mineralinių druskų ir drėgnuosiuose atogrąžų miškuose, kur auga kaip epifitai ant medžių šakų nesiekdami žemės paviršiaus.

Sukulentų rūšių aptinkama tarp 60 augalų šeimų. Dėl vienodų augimo sąlygų jie tampa labai panašūs, nors yra negiminingi ir auga toli nutolusiuose rajonuose (konvergencijos reiškinys).

Daug sukulentų rūšių yra auginami kaip kambariniai augalai. Tai vienos iš nereikliausių ir mažiausiai priežiūros reikalaujančių gėlių.

Dėl išraiškingų formų sukulentus mėgsta augalų kolekcionieriai. Didelės jų kolekcijos kaupiamos pasaulio botanikos soduose.

Istoriniai šaltiniai byloja, kad VU Botanikos sode visais sudėtingos sodo istorijos etapais šiltnamiuose augo sukulentai: 1799 metais minimi echinopsių (Echinopsis spp.) genties kaktusai, 1810 m. augo apie 50 taksonų alavijų (Aloe spp.), storlapių (Crassula spp.) ir kitų sukulentų. 1840-ųjų metų augalų sąrašuose minimos 8 alavijų (Aloe spp.) rūšys, 5 agavų (Agave spp.) rūšys, 9 storlapių (Crassula spp.) rūšys ir dar 16-os kitų genčių sukulentai.  1929 m.   Vingio skyriaus šiltnamiuose  augo apie 50 taksonų sukulentų, o 1953 m. 42 gentims priskiriami 93 taksonų sukulentai.

Nuo 2020 m. sode siekiama surinkti kolekciją, pristatančią geografinę ir sistematinę sukulentų įvairovę. Taip pat supažindinti lankytojus su dekoratyviomis šių augalų savybėmis bei sukulentais, kurie gali tapti interjero dalimi.

 

Alavijai (Aloe spp.)

Paplitę Afrikoje, Arabijos pusiasalyje, Madagaskare, Kanarų salose, suskaičiuojama beveik 600 jų rūšių. Dauguma yra bestiebiai, nors kai kurių stiebas siekia net 3–5 metrus. Lapai sultingi, želė konsistencijos ir sudaro skroteles.

 

Havortija (Haworthia cooperi Baker)

Pietų Afrikoje auga nedidelėmis, tankiomis grupėmis. Trumpas stiebas yra pasislėpęs 2–3 centimetrus po žeme. Iš jo auga ir kompaktišką skrotelę sudaro 2–4 cm ilgio ir 6 mm storio išsipūtę,  sultingi lapai, kurių skaidrios viršūnės matosi virš žemės paviršiaus. Tik  pro šiuos skaidrių ląstelių telkinius šviesa patenka į augalą. Pavasarį išaugina apie 30 cm aukščio žiedynkočius su mažais balkšvais žiedais.

  Kaktusų tėvynė yra  Amerikos žemynas – teritorija tarp 56° šiaurės platumos ir 54° pietų platumos. Jų stiebas rutuliškas arba cilindriškas, o lapai virtę dygliais, kurie kartu su šereliais sudaro areoles.
  Dauguma augalų rūšių iš sekančių genčių yra lapiniai sukulentai: kalvorės (Echeveria spp.), ramdžiai (Aeonium spp.), putleniai (Aichryson spp.), šilokai (Sedum spp.), sansevjeros.