Vilniaus universitetas

MENIU

Sumedėjusių augalų valgomais vaisiais įvairovės kolekcija

Žmonės nuo seniausių laikų domėjosi sodininkyste ir augino vaismedžius bei vaiskrūmius su skaniais, naudingais vaisiais, turinčiais daug vertingų biologiškai aktyvių medžiagų, taip reikalingų normaliam organizmo funkcionavimui. Dabartiniu metu šalia tradicinių sodo augalų: obelų, kriaušių, slyvų, serbentų vis dažniau auginami ir netradiciniai retesnieji augalai: sodinės šilauogės, mėlynais valgomais vaisiais sausmedžiai, geltonžiedės sedulos, putinai nekarčiomis uogomis, riešutmedžiai, aktinidijos ir kt. Dauguma šių augalų – pomologiniai. Pomologija – sodininkystės šaka, tirianti ir klasifikuojanti vaismedžių bei vaiskrūmių veisles. Pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio pomum, reiškiančio medžio vaisių, obuolį ir graikų kalbos žodžio logos – mokslas. Šiuolaikinės pomologijos pagrindinės veiklos kryptys ir uždaviniai apima sodo augalų selekcijos, genetikos, biotechnologijos mokslinių pagrindų plėtojimą, naujų veislių kūrimą, genofondo kaupimą, saugojimą ir tyrimą, biologinių dėsningumų tyrimą, vaisių kokybę ir produktyvumą lemiančių agrobiologinių sistemų, vaisių perdirbimo procesų ir saugojimo būdų modeliavimą ir optimizavimą, biologiškai aktyvių medžiagų natūralioje ir perdirbtoje produkcijoje tyrimą.

Žvelgiant istoriškai ir šiuolaikiškai sodininkystėje daug nuveikė ir tebedirba ne tik mokslininkai, bet ir sodininkai mėgėjai, sukūrę ir kuriantys naujus perspektyvius hibridus, tyrę ir tyrinėjantys lietuviškas, aklimatizavę ir aklimatizuojantys užsieninės kilmės veisles vietos sąlygomis, populiarinantys perspektyvių sodinių augalų Lietuvoje auginimą bei atliekantys ženklų edukacinį vaidmenį visuomenėje.

Sodininkystės lopšiu galima pavadinti Egiptą, kuriame prieš 5 tūkst. metų aptikti vaisių piešiniai, o prieš 4 tūkst. metų egiptiečiai jau turėjo drėkinamuosius sodus. Apie obelų sodus rašytiniuose šaltiniuose užsimenama senovės Indijoje, sodininkystę - Persijoje. Kabantys Semiramidės sodai Babilone (604-562 m. pr. m. e.) pripažinti vienu iš septynių pasaulio stebuklų.

Europoje pirmieji sodininkai buvo graikai ir romėnai III a. pr. m. e. – I a. m. e.

Pirmosios rašytinės žinios apie Lietuvos sodus yra išlikusios nuo 1387 m., kai Lietuvos Didysis kunigaikštis Jogaila užrašė Vilniaus vyskupui žemes ir sodą prie Vilniaus miesto. 1566 m. išleistame Lietuvos Statute numatytos baudos už skiepyto medžio nukirtimą ar iškasimą. Tai rodo, kad lietuviai jau tuomet mokėjo skiepyti ir augino kultūrinių veislių vaismedžius. Apie vėlesnių laikų Lietuvos sodininkystę kai kurių žinių randama dvarų inventoriniuose sąrašuose. Iš jų matyti, kad XVI a. Lietuvoje buvo daugiau kaip 30 sodų. Po keletą vaismedžių savo sklypeliuose turėjo pasisodinę ir dvarų darbininkai. Stambiuose Lietuvos dvaruose, ypač Žemaitijoje, augintos ir trešnės. Vilniaus universiteto profesoriaus, prancūzų gamtininko Žano Emanuelio Žilibero veikale „Lietuvos floros pradmenys“ (Flora Lituanica inchoata), išleistame 1781 m. Gardine, rašoma, kad Lietuvoje valstiečiai turi nemažus sodus, kuriuose auga obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, o pietinėje namų pusėje – vynmedžiai ir kad jie moka skiepyti vaismedžius ne blogiau kaip prancūzų sodininkai. Lietuvoje sodininkystė pradėjo smarkiau plėstis XIX a. antroje pusėje, panaikinus baudžiavą ir nutiesus geležinkelį (1861 m.). Pirmieji vaismedžių medelynai kūrėsi 1860 m. Žagarėje, 1865 m. – Panevėžyje. Be vietinės rinkos vaisiai buvo eksportuojami į Rygą, Sankt Peterburgą, Maskvą, Varšuvą, Minską, Vokietijos miestus.

Soduose daugiausia buvo auginamos obelys, vyšnios, kriaušės, slyvos, braškės, nedaug serbentų, agrastų, aviečių. Dominavo vietinės vaismedžių veislės, bet nemažai buvo ir užsieninių, nes jų medelių visais laikais buvo įvežama iš Vokietijos, netgi Amerikos ir kt.

Lietuvoje pirmieji veisles tyrė ir aprašė J. Strumila (1774–1847), E. Jančevskis (1846–1918), V. Montvila (1846–1903), A. Hrebnickis (1857–1941), F. Martišius (1879–1956), T. Ivanauskas (1882–1971). Sistemingai veislės pradėtos tirti 1938 m. įkurtoje Sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje (Valinava, Dotnuvos vlsč.), kuri 1940 m.  perkelta į Vytėnus prie Kauno, 1968 m. – į Babtus ir nuo 1987 m. pavadinta Sodininkystės ir daržininkystės institutu. Jame tirta 1700 obelų, 596 kriaušių, 323 slyų, 150 vyšnių ir trešnių, apie 460 serbentų, 200 agrastų, apie 100 aviečių, apie 400 braškių ir kitų augalų veislių. Institute sukurta 60 naujų veislių, kurių 37 įrašytos į Nacionalinį augalų veislių sąrašą (2008 m. duomenys). Nuo 1958 m. pomologinės kultūros tiriamos Veislių tyrimo centro Rietavo, Kauno ir Vilniaus stotyse ir Aleksandro Stulginskio universitete. Retesnių sodo augalų tyrimai pradėti 1948 m. Biologijos institute Vilniuje, nuo 1959 m. pervadintame į Botanikos institutą, 1951–1975 m. ir nuo 1992 m. – Kauno botanikos sode.

Pirmą kartą VU Botanikos sodo istorijoje apie sumedėjusių augalų valgomais vaisiais rūšis (tik retais atvejais – veisles) užsimenama 1782–1840 m. botanikos sodo augalų ir sėklų sąrašuose. Įdomu ir keista, kad ankstesniais metais minimos netradicinės sodo kultūros ir tik vėliau – tradicinės. Spanguolių, gervuogių, tekšių, aviečių, katuogių, mėlynių, bruknių, šermukšnių, šeivamedžių, migdolų, vynmedžių pavadinimai aptinkami nuo 1782 m.; geltonžiedžių sedulų, cidonijų – nuo 1799 m.; keliais metais vėliau, nuo1802 m. – obelų, kriaušių, vyšnių, slyvų, persikų, gudobelių, lazdynų, serbentų; nuo 1804 m. – šilkmedžių, medlievų; nuo 1808 m. – agrastų; nuo 1810 m. – abrikosų; nuo 1811 m. – šaltalankių; nuo 1814 m. – riešutmedžių ir putinų. Dauguma išvardintų genčių atstovai augo VU Botanikos sode Vingyje nuo 1948-1949 m., iš jų apie 30 augalų išliko iki šių dienų. Sodui įsikūrus Kairėnuose, jau po metų (1975 m.) pradėtos kaupti pomologinės kolekcijos (apie Pomologijos skyriaus istoriją skaitykite čia).

Šiuo metu auginamos serbentų, agrastų, vynmedžių, sausmedžių mėlynais valgomais vaisiais, svarainių kolekcijos. Į naują kuriamą kolekciją bus įtraukti jau seniau čia augintų Sorbus, Vaccinium, Rubus, Actinidia, Malus, Prunus, Pyrus, Prinsepia, Armeniaca genčių augalai ir papildomi naujais.

Sumedėjusių augalų valgomais vaisiais kolekcija kuriama siekiant surinkti veislių, pasižyminčių morfologiškai skirtingais vaisiais, skoniais, augimo ypatumais bei visų kultivuojamų rūšių su valgomais vaisiais, galinčių sėkmingai augti vietos sąlygomis, įvairovę, kuri galėtų būti naudojama edukacinėse ir mokslo veiklose.

 

Sodinė šilauogė (Vaccinium x covilleanum Butkus et Pliszka) 'Bluehaven'

Augimo forma: krūmas – vasaržalis, rudenį lapai nusispalvina purpurine spalva.

Aukštis: apie 1,8 m.

Laja: plačiai prasiskleidusi.

Ūgliai, šakos: labai šakoti stiebai, vienmečiai ūgliai žali, kartais turi bronzinio atspalvio.

Lapai: vidutinio dydžio, kiaušiniški, ryškiai žali.

Žiedai: nedidelėse kekėse, stambūs, balti, žydi V mėn. vid.

Vaisiai: uogos – stambios, šv. mėlynos, su plona vaškine apnaša, tvirta odele, žalsvu su rausvu atspalviu minkštimu, beveik be aromato, vid. uogos dydis – 1,7 x 1,3 cm (skersmuo x aukštis), vid. masė – 2,4 g, sunoksta VIII mėn. pr.–pab.

Derlingumas: vid. 3,6 kg nuo krūmo, atskirais metais gali siekti nuo 4,2 iki 14,3 kg/krūmo.

Veislė labai derlinga, labai gero saldžiarūgščio skonio uogos, nokimo laikas tęsiasi apie mėnesį, todėl renkamos 2–3 kartus, nelabai atspari deguliagrybiams, reikia dažnai genėti.

 

 

Stambiauogė spanguolė (Oxycoccus macrocarpos (Aiton) Pers.)  'Wilcox'

Augimo forma: lapų nemetantis daugiametis krūmokšnis.

Ūgliai: ilgi šliaužiantys (vegetatyviniai) ir trumpi statūs (generatyviniai), ant pastariųjų formuojasi uogos.

Lapai: lancetiški, rudenį keičiantys spalvą iš žalios į purpurinę, o pavasario pabaigoje iš purpurinės į žalią.

Žiedai: balti, masinis žydėjimas VI mėn. pab. –VII mėn. pr.

Vaisiai: uogos – lašo formos, tamsiai raudonos, vid. uogos dydis – 1,4 x 1,5 cm (skersmuo x aukštis), vid. masė – 1,1 g, didžiausios uogos gali sverti 1,8; 2,1 g, prinoksta IX mėn. pab.

Derlingumas: vid. 1,5 kg/m2.

Uogos išskirtinės lašo formos, veislė vidutinio ankstyvumo, derlinga, nelabai atspari grybinėms ligoms, uogos vidutiniškai laikosi sandėliuojamos. Gauta kryžminant  'Howes' x 'Searles', gamybiniam auginimui atiduota 1950 m.

 

 

Paprastasis šermukšnis (Sorbus aucuparia var. rossica) 'Nevežinskaja Oranževaja'

Augimo forma: medis.

Aukštis: 5–6 m.

Laja: apie 3 m skersmens, glausta, tanki, taisyklingos kūgiškos formos.

Šakos: rudos, su pilka apnaša.

Lapai: sudėtiniai 13–21 cm ilgio, sudaryti iš 11–17 asimetriškais pamatais trumpai nusmailėjusių lapelių, kurių kraštai pamatinėje dalyje lygūs, o link viršūnės – smulkiai dantyti.

Žiedai: balti, susitelkę dideliuose skydiškuose žiedynuose.

Vaisiai: obuoliukai, rausvai oranžiniai, rutuliški, sultingi, saldžiarūgščiai, plona odele, 12 mm skersmens, 0,9 g masės.

Derlingumas: 80–100 kg nuo medžio.

Nevežino veislės (jų visa grupė) gavo vardą pagal Nevežino kaimo Rusijoje pavadinimą. Medžiai ištvermingesni žiemą ir ilgaamžiškesni. Vaisiai neturi kartumo.

 

Smailialapė aktinidija (Actinidia arguta Siebold et Zucc.) 'Kiivska krupnoplidna'

Augimo forma: dvinamė liana, rudenį metanti lapus.                                        

Stiebai: šv. rudi.

Lapai: žali, dideli, blizgantys, beveik odiški.

Žiedai: žalsvai balti, nusvirę, po 2 (3) mažuose skydeliuose, žydi VI–VII mėn.                                                        

Vaisiai: daugiasėklės uogos – žalios spalvos su nežymiu purpuriniu atspalviu, ovalios, didelės (didžiosios 3,5–4,0 cm ilgio, vidutiniosios 2,5–3,5 cm), 12–19 (25) g masės, šviesiai žaliu, sultingu minkštimu, gero saldžiarūgščio skonio. Sunoksta IX pab.

Derlingumas: 16–20 kg nuo augalo.

Veislė sukurta 1981 m. Kijevo BS, kryžminant Actinidia arguta × Actinidia purpurea.