Vilniaus universitetas

MENIU

Sumedėjusių magnolijūnų, tinkamų auginti Lietuvos sąlygomis, veislių įvairovės kolekcija

Sumedėjusių magnolijūnų veislės (dar kitaip vadinamos kultivarais) yra dirbtinai žmogaus sukurti ar atrinkti, biologiniu požiūriu vertingi kultūriniai lapuočiai augalai. Žodį „kultivaras“ 1923 m. sukūrė amerikiečių sodininkas ir botanikas Liberty Hyde Bailey, vienas iš Amerikos sodininkystės mokslo draugijos įkūrėjų. Kultivarais jis įvardino augalus, kurie sudarė botaninę įvairovę, atsiradusią dėl žmogaus įsikišimo. Tai gali būti tiek visžaliai (pvz., Ilex aquifolium 'Golden Queen'), tiek vasaržaliai (pvz. Calycanthus 'Aphrodite') lapuočiai medžiai bei krūmai. Pasaulyje kasmet yra išvedamos naujos sumedėjusių magnolijūnų veislės, siekiant atskleisti naują arba pakitusį dekoratyvumo požymį augale: žiedų bei lapų spalvą, formą, dydį ir kt.

VU Botanikos sodo vizija yra sukaupti sumedėjusių magnolijūnų veislių kolekciją, kuri atskleistų taksonominę ir dekoratyvinių požymių įvairovę. Į kolekciją siekiama atrinkti tik tas lapuočių veisles, kurios yra geriausiai prisitaikiusios augti Lietuvos klimatinėmis sąlygomis.

Pagal rašytinius šaltinius sumedėjusių magnolijūnų veislės Lietuvoje buvo auginamos jau seniai, pavyzdžiui 1652 m. Jono Kazimiero Vazos sode jau buvo auginami Viburnum opulus 'Roseum', Buxus sempervirens 'Rotundifolia' ir kt. Užfiksuota, kad 1818 m. J. Strumilos sode Vilniuje augo Ilex aquifolium 'Variegata', Syringa vulgaris 'Alba' ir kt. VU Botanikos sode sumedėjusių magnolijūnų kultivarų atsiradimo pradžia galima laikyti sodo įkūrimo miesto centre (dabar Pilies g. 22) pradžią – 1781 m., kuomet įkūrėjas prof. Žanas Emanuelis Žiliberas (Joannes Emmanuel Gilibert) pargabeno pirmuosius augalus iš Gardino medicinos mokyklos botanikos sodo. Tarp daugiau kaip 2000 skirtingų taksonų buvo auginamos tokios veislės kaip Populus nigra 'Italica', Fraxinus excelsior 'Pendula' ir kt. Vėliau botanikos sodas buvo įkurtas naujoje vietoje – Vingyje (1919 m.), o 1975 m. VU Botanikos sodas su dalimi augalų persikėlė į Kairėnus. Dalis jų ir šiandien puošia sodą, pvz., Cornus sericea 'Flaviramea', Physocarpus opulifolius 'Luteus' ir kt.

Sumedėjusių magnolijūnų veislių kolekcijai yra atrenkami augalai, kurie geba išgyventi iki 6-tos šalčio atsparumo zonos. Žinoma yra išimčių, nes pastarosios žiemos Lietuvoje parodė, kad šiuo metu  Vilniuje peržiemoja ir augalai, priskiriami 6a bei 6b zonoms. Svarbiausi kriterijai atrenkant augalą į kolekciją – spalvinė gama bei forma, tiek kalbant apie lapus, tiek ir apie žiedus. Taip pat svarbus aspektas – augalo aukštis, kadangi yra išvesta tiek nykštukinių (nesiekiančių 1 m), tiek ir itin aukštų, iki keliolikos metrų, egzempliorių.

   

Smailiadantė vyšnia (Prunus serrulata 'Kiku-Shidare')

2–5 m aukščio ir apie 3–4 m pločio medis svyrančiomis šakomis. Žiedai rožiniai, pilnaviduriai. Vaisiai kiaušiniškos formos, juodi. Žydi gegužės pradžioje.

Išvesta Japonijoje.

 

Paprastasis bukas (Fagus sylvatica 'Dawyck Gold')

10–15 metrų aukščio medis tankia koloniška laja.

Lapai elipsiški, pavasarį – geltonai auksiniai, vasarą – šviesiai žali, blizgiu paviršiumi.

Išvesta Dawyck botanikos sode (Dawyck Botanic Garden), Škotijoje.

 

Darželinis jazminas (Philadelphus coronarius 'Aureus')

Apie 2,5 m aukščio ir 1,5 m pločio krūmas. Žiedai balti, jauni lapai geltoni, sulapojus – šviesiai žali. Žydi birželio mėnesį.

 

Putinalapis pūslenis (Physocarpus opulifolius 'Diabolo')

Iki 3 m aukščio krūmas. Žiedai balti, susitelkę pusrutuliškuose žiedynuose. Lapai triskiaučiai, tamsiai purpuriniai. Žydi sulapojus, birželio–liepos mėnesiais.

Išvesta Japonijoje.