Vilniaus universitetas

MENIU

Svarainio valgomais vaisiais kolekcija

Svarainio (Chaenomeles Lindl.) gentis priklauso erškėtinių (Rosaceae Juss.) šeimai. Svarainis artimas obelims, kriaušėms ir cidonijoms. Kaip atskira gentis svarainis aprašytas tik 1822 m., o anksčiau buvo laikomas obelimi ar cidonija, su pastarąja ir dabar kartais painiojamas. Pagal Catalogue of Life, gentyje yra keturios rūšys, savaime paplitusios Pietryčių Azijoje: Ch. cathayensis (Hemsl.) C. K. Shneid. – plaukuotasis svarainis, Ch. japonica (Thunb.) Lindl. ex Spach – japoninis svarainis, Ch. speciosa (Sweet) Nakai – gražusis svarainis ir Ch. thibetica T. T. Yu.

Ch. japonica (Thunb.) Lindl. ex Spach – japoninis svarainis – dygliuotas iki 1 m aukščio krūmas su išsilenkusiomis šakomis, raudonais ar oranžiniais po 5–8 trumpose kekėse sukrautais žiedais. Vaisius – obuolys, dažniausiai citrinos formos, gelsvas arba žalsvas. Atsparus šalčiams, todėl auginamas šaltesnio klimato zonoje.

Ch. speciosa (Sweet) Nakai – gražusis svarainis – aukštesnis krūmas su žymiai stambesniais vaisiais, gerokai jautresnis šalčiui, kartais auginamas kaip dekoratyvinis augalas.

Ch. cathayensis (Hemsl.) C. K. Shneid. – plaukuotasis svarainis – aukštas krūmas arba medis su labai stambiais vaisias (iki 180 g), jautrus šalčiui.

Yra keletas hibridų: labiausiai paplitęs – Ch. × superba (Ch. speciosa × Ch. japonica), Chvilmoriniana (Ch. speciosa × Ch. cathayensis), Chclarkiana  (Ch. japonica × Ch. cathayensis), Ch. × californica  (trigubas hibridas Ch. japonica × Ch. superba × Ch. cathayensis).

Augalas Chaenomeles speciosa (Sweet) Nakai augintas VU botanikos sode Sereikiškėse 1823, 1824 ir 1834 m., bet dabar neįmanoma atsekti, ar tai buvo svarainis, ar cidonija. Literatūros šaltiniai teigia, kad Europoje 1824 m. pirmiausia buvo introdukuotas gražusis svarainis (Ch. speciosa), o 1879 m. Nikitsko botanikos sode Kryme buvo introdukuotas ir japoninis svarainis (Ch. japonica). Latvijoje pirmą kartą japoninis svarainis paminėtas 1884–1885 m. F. Wagner firmos kataloge, vėliau Estijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Švedijoje ir kitose šalyse. Lietuvoje svarainis paminėtas 1883 m. J. Strumilos sode. Europoje selekcinis darbas iš pradžių buvo nukreiptas dekoratyvinėms formoms sukurti, išvesta šimtai veislių. Svarainis kaip vertingas vaiskrūmis pradėtas selekcionuoti vėliau, pirmiausia Latvijoje, vėliau Estijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Švedijoje. Kaip vaiskrūmius Lietuvoje juos propagavo A. Urbonas, o V. Butkus iškėlė prekinės vertės idėją. 1981 m. A. Ryliškis, apsilankęs Latvijoje ir susidomėjęs prekinės plantacijos įveisimu, pradėjo juos auginti Šimonyse. Japoninio svarainio pramoninės plantacijos Lietuvoje buvo intensyviai veisiamos 1980–1990 m. ir užėmė virš 200 ha plotą, bet nesukūrus vaisių perdirbimo pramonės, plantacijos buvo apleistos arba sunaikintos. Svarainių „aukso amžiaus“ laikotarpiu mokslo įstaigose tirtos biologinės ir vaisių biocheminės savybės, auginimo ir kultivavimo technologijos buvo apibendrintos ir G.  Ratomskytės (1982 m.) bei D. Kviklio (1998) daktaro disertacijose. Bendromis Lietuvos, Latvijos ir Švedijos mokslininkų pastangomis apie 2012 m. buvo sukurtos trys svarainio veislės – Rondo, Rasa, Darius.

Vaisiai labai vertingi, turi organinių rūgščių (obuolių, citrinos, vyno), daug pektininių ir rauginių medžiagų, vitaminų, aminorūgščių, mikroelementų ir kt. Dėl didelio vitamino C kiekio ir malonaus aromato svarainis vadinamas šiaurės citrina.

Šiuo metu svarainiai sėkmingai auginami privačiuose soduose ir ūkiuose, ypač ši tendencija pastebima Latvijoje, kur įveistos ar išsaugotos didelės plantacijos, sukurtos vaisių perdirbimo technologijos, produktai naudojami vaikų ir dietiniam-ekologiniam maistui.

VU botanikos sodo kolekcijos tikslas surinkti svarainių valgomais vaisiais kolekciją, tinkamą panaudoti selekcijai. Siekiama kaupti lietuviškos selekcijos pavyzdžius, užsieninės kilmės pavyzdžius, atspindinčius morfologinę požymių įvairovę, pavyzdžius iš natūralių augaviečių. Svarainiai kaip sodo kultūra atsirado Eksperimentinės pomologijos skyriuje po 1975 m. Pirmoji didelė japoninio svarainio plantacija buvo įveista 1993–1994 m., tai buvo selekcininko mėgėjo V. Paketūro auginamų bedyglių svarainių sėjinukai. Po įvertinimo ir atrankos 4 764 krūmelių plantacijoje geriausi pavyzdžiai buvo padauginti vegetatyviškai: sukurta genetinių linijų kolekcija. Atrankos kriterijai – krūmo aukštis ir forma, kuo mažesnis dygliuotumas, kuo  stambesnis vaisius ir įvairesnė jo forma bei spalva ir kt. Šiuo metu genetinių linijų kolekcijoje yra 57 pavyzdžiai. Vyraujantis požymių derinys (19 pavyzdžių): krūmas atsparus grybinėms ligoms, pusiau vertikalus, dygliai kas 10–15 cm, vaisiaus svoris – 50 g. Kolekcija pradėta intensyviai tirti pagal Lietuvos augalų genetinių išteklių programą, įvertintas derėjimas, vaisių cheminė sudėtis, fitosanitarinė būklė ir kt. Kiek vėliau buvo pasodinta 14 geriausių genetinių linijų sėjinukų kolekcija, kurioje vykdoma atranka.

 

Chaenomeles japonica'00/16-110'

V. Paketūro kolekcijos sėjinukas, atrinktas VU Botanikos sode.

Atsparus grybinėms ligoms.

Krūmas pusiau vertikalus, dygliai ant šakelių išsidėstę kas 10– 15 cm.

Vaisiai moliūgo formos, geltoni, su stipriu vaškiniu apnašu.

Derėjimas vidutinis, vaisių svoris apie 50 g, stambiausių – apie 90 g.

 

Chaenomeles japonica '98/5-1'

V. Paketūro kolekcijos sėjinukas, atrinktas VU Botanikos sode.

Atsparus grybinėms ligoms.

Krūmas horizontalus, dygliai ant šakelių išsidėstę kas 10– 15 cm.

Vaisiai smulkūs, obuolio formos, geltonai raudoni.

Derėjimas vidutinis,  vaisių svoris apie 30 g.

 

Chaenomeles japonica '99/2-1'

V. Paketūro kolekcijos sėjinukas, atrinktas VU Botanikos sode.

Atsparus grybinėms ligoms. Krūmas vertikalus, dygliai ant šakelių išsidėstę kas 10– 15 cm.

Vaisiai labai stambūs,  netaisyklingo moliūgo formos,  vagoti, sunokstantys vėlai, todėl gelsvai žali.

Derėjimas labai geras,  vaisių svoris apie 70 g, stambiausių – apie 90 g.

 

Chaenomeles japonica '99/16-2'

V. Paketūro kolekcijos sėjinukas, atrinktas VU Botanikos sode.

Atsparus grybinėms ligoms.

Krūmas  pusiau vertikalus, dygliai ant šakelių išsidėstę kas 10– 15 cm.

Vaisiai stambūs,  obuolio ar moliūgo formos,  geltoni.

Derėjimas labai geras,  vaisių svoris apie 50 g, stambiausių – apie 80 g.