Vilniaus universitetas

MENIU

Vilkdalgių, tinkamų auginti Lietuvos sąlygomis, kolekcija

Vilkdalgio (Iris L.) gentis priklauso vilkdalginių (Iridaceae Juss.) šeimai. Pasaulyje yra žinoma apie 300 rūšių, kurios paplitusios Europoje, Šiaurės Amerikoje, Azijoje, šiaurės Afrikoje. Lotyniškas pavadinimas Iris dėl gausių žiedų ir spalvų įvairovės suteiktas senovės graikų vaivorykštės deivės Iridės garbei. Lietuvoje natūraliai auga 2 rūšys: geltonasis vilkdalgis (Iris pseudacorus L.) ir sibirinis vilkdalgis (Iris sibirica L.). Vilkdalgiai – daugiamečiai šakniastiebiniai ar svogūniniai augalai. Mūsų klimatinėje zonoje paprastai žydi gegužės–birželio mėnesiais. Žiedų dydis svyruoja nuo 2,5 cm iki 25 cm. Vienas žiedas žydi 2–3 dienas, o visas keras – apie 3–4 savaites. Kiekvienais metais pasaulyje išvedamos naujos vilkdalgių veislės, kurios išsiskiria savo žiedų spalva, jų margumu bei kitais požymiais, kurie būdingi šiai genčiai.

Siekiant sukaupti tinkamiausių auginti vilkdalgių kolekciją, Vilniaus universiteto botanikos sode renkamos ir puoselėjamos labiausiai prisitaikiusios Lietuvos sąlygomis augti augalų rūšys bei jų veislės. Jos atrenkamos pagal savybes, reprezentuojančias vilkdalgių dekoratyvinių požymių įvairovę.

1799 m. S. B. Jundzilo augalų sąraše minimi pirmieji vilkdalgiai: I. sibirica; I. graminifolia; L. germanica; I. pumila; I. pseudacorus, manoma tai galėjo būti Ž. E. Žilibero kolekcijos likučiai. Intensyvus jų kultivavimas mūsų šalyje prasidėjo apie 1929–1930 m. VU Botanikos sode (Kairėnuose) kolekcija pradėta kaupti 1992 m., kai buvo įkurtas tuometinis Gėlininkystės skyrius.

Ištvermingumas žiemą yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių augalų kolekcijos išgyvenamumą. Tam, kad žiemos metu vilkdalgiai nepridengti neiššaltų, kolekciją siekiama pildyti rūšimis bei veislėmis, kurios pagal atsparumo šalčiui zoną patenka į 4–5 grupes. Vienas iš kolekcijos sudarymo atrankos kriterijus yra žiedų spalva. Vilkdalgiai žydi visų įmanomų spalvų, o taip pat ir atspalvių žiedais, išskyrus ryškius raudonus ir žalius (žalsvai geltonų yra). Augalo aukštis taip pat svarbus požymis, į kurį atsižvelgiama formuojant vilkdalgių kolekciją. Ypatingas dėmesys skiriamas kaupiant lietuviškas vilkdalgių veisles bei vertingiausius lietuviškus hibridus.

 

Tinklinis vilkdalgis (Iris reticulata M.Bieb.)

Svogūninis vilkdalgis, aukštis 10 cm.  Lapai siauri, linijiški. Stiebas status, cilindriškas. Žiedas tamsiai mėlynos spalvos, apatiniai vainiklapiai marginti geltonomis ir baltomis dėmėmis.

Žydi anksti – kovo mėnesį. Puikiai auga šviesioje, saulėtoje vietoje, laidžioje, derlingoje, šarminėje dirvoje, pH 7. Šie augalai šalčiams atsparūs, tačiau netoleruoja drėgmės pertekliaus.

Vilkdalgiai pasižymi įstabiais žiedais, spalvų gama, naudojami floristinėms kompozicijoms.

 

Vilkdalgis (Iris barbata) 'Crinoline'

Daugiamečio šakniastiebinio augalo aukštis 100 cm, keras status. Lapai pamatiniai, plokšti, kalavijiški. Žiedai sudaryti iš 3 viršutinių bei 3 apatinių vainiklapių, taip pat ant apatinio vainiklapio yra geltona barzdelė. Žiedlapiai išdėstyti kandeliabriškai. Žiedo viršutiniai vainiklapiai tamsiai violetiniai, apatiniai vainiklapiai balti, juos juosta violetinės spalvos apvadas.

Žydi nuo balandžio mėnesio iki liepos mėnesio. Vieta augimui turi būti saulėta, dirva sausa, neužmirkstanti. Vilkdalgių negalima giliai sodinti į dirvą, – viršutinė šakniastiebio dalis turi būti matoma žemės paviršiuje. Sodinti reikia taip, kad šakniastiebis būtų pietų pusėje. Šiai veislei būdingas stiprus, malonus kvapas.

 Autorius – Schreiner, 1965 m.

 

Vilkdalgis (Iris barbata) 'Song of Norway'

Daugiamečio šakniastiebinio augalo aukštis 100 cm, keras status. Lapai pamatiniai, plokšti, kalavijiški. Stiebas status, cilindriškas. Žiedai sudaryti iš 3 viršutinių bei 3 apatinių vainiklapių, taip pat ant apatinio vainiklapio yra melsvai balta barzdelė. Žiedo spalva melsva.

Žydi nuo balandžio mėnesio iki liepos mėnesio. Vieta augimui turi būti saulėta, dirva sausa, neužmirkstanti, šiek tiek smėlinga, pH 7,5. Vilkdalgių šakniagumbių negalima giliai sodinti į dirvą, – viršutinė jų dalis turi būti matoma žemės paviršiuje. Sodinti reikia taip, kad šakniastiebis būtų pietų pusėje. Dažniausiai barzdotuosius vilkdalgius pritaiko alpinariumuose, rabatėse, soduose. 

Autorius – Walter Luihn, 1979 m.

   Vilkdalgis (Iris halophila Pall.)

Daugiamečio šakniastiebio augalo aukštis 40 cm, keras status. Lapai siauri, lancetiški. Stiebas status, cilindriškas. Žiedas sudarytas iš 3 viršutinių bei 3 apatinių vainiklapių. Žiedo spalva geltona.

Dažniausiai pradeda žydėti birželį, žydi iki liepos mėnesio.

Dirva augimui turi būti pakankamai drėgna. Tinka           auginti ne tik įprastame dirvožemyje, bet ir šlapioje tvenkinio pakrantėje. Dėl siauros lapijos, primenančios dekoratyvines žoles, plačiai naudojami ir natūralistiniuose želdynuose.