Vaivoras – Vaccinium uliginosum L.
Priklauso erikinių (Ericaceae) šeimai, šilauogės (Vaccinium) genčiai. Tai vienas iš trijų šios genties atstovų (be bruknės ir mėlynės), natūraliai augantis Lietuvoje.
Pavadinimas - Vaccinium uliginosum L. Vaccinium – lot.vacca – karvė, sunku susieti mėlynės (Vaccinium myrtillus L.), bruknės (Vaccinium vitis – idaea L.), vaivoro bei kitų šilauogės genties augalų sąryšį su karve, greičiau pavadinimas bus kilęs iš lot. bacca – uoga, baccinium reiškia uoginį krūmą. Lietuviški vaivoro sinonimai: girtė, šilauogė girtuoklė, girtuoklė, voverakytė, vaivorai. Girtuokle vaivorą dažnai vadina dėl to, kad vaivorynuose ilgiau pabuvus ima svaigti galva, bet vaivoras „apkaltintas“ visai be pagrindo, „kaltininkas“ – dažnai šalia vaivorų augantis pelkinis gailis Ledum palustre, dabar pervadintas į Rhododendron tomentosum . Po pavadinimo pakeitimo dabar Lietuvoje jau turime savaime augantį rododendrą.
Morfologija. Vaivoras - išsišakojęs, iki 1,20 m (kitų autorių duomenimis, 0,3-0,5 m, dar kitų 0,3-1,4 m) aukščio krūmokšnis arba krūmas apvaliomis, pilkšvai rudomis, plikomis, kylančiomis šakomis ir ilgu šakniastiebiu. Lapai pilkai žali, tarsi su melsva apnaša, storoki, atvirkščiai kiaušiniški arba elipsiški, bukomis ar apvaliomis viršūnėmis, lygiakraščiai, jų pakraštys truputį užsilenkęs, apatinė pusė ryškiai gyslota; lapkotis labai trumpas. Žiedai dažniausiai pavieniai, rečiau po 2-3 ir daugiau, trumpų šoninių šakelių viršūnėse, balti arba rausvi, nusvirę, penkianariai, kartais keturnariai. Žiedkočiai pliki. Taurelė suaugusi su mezgine, išliekanti; taurėlapių skiautės bukai trikampiškos. Vainikėlis ąsotiškas, su 4 ar 5 trumpomis, bukomis, apvaliomis, atlenktomis skiautėmis. Kuokeliai 8 arba 10; jų koteliai trumpesni už dulkines. Vaisius- dažniausiai rutuliška arba kriaušės formos (gali būti ir kitokių formų) daugiasėklė uoga su melsva apnaša, žalsvu arba bespalviu minkštimu, plona odele, bespalvėmis sultimis, 8-13 mm skersmens, iki 0,8 g svorio. Uogos dažniausiai pavienės, nors pasitaiko po 2 ir daugiau. Sėklos šviesiai rudos, iki 1,5 mm ilgio, truputį pusmėnuliškos, smailiais galais. Augalas ilgaamžis – gyvena apie 90 (kitų autorių duomenimis 300) metų.
Žydi gegužės-birželio mėn. 10-12 dienų. Šiaip augalai savidulkiai, bet vabzdžių pagalba galimas ir kryžminis apdulkinimas. Sėklas platina paukščiai.
Vaivoras – plačios ekologinės amplitudės, rūgščios aplinkos, šviesamėgis augalas, auga oligotrofinėse (mažai maisto medžiagų turinčiose) ir mezotrofinėse (vidutiniškai maisto medžiagų turinčiose) pelkėse, pelkėjančiuose miškuose, jauriniuose (rūgščiuose, nederlinguose), periodiškai įmirkstančiuose, nederlinguose smėlio dirvožemiuose. Pušynuose, rečiau mišriuose spygliuočių miškuose, kartais šlapiuose beržynuose sudaro sąžalynus – vieni arba su kitais krūmokšniais. Nusausintuose durpynuose išlieka palyginti ilgai. Po vaivoro susidaro labai rūgštus humusas. Atsparus šalčiui, tačiau žiedai bei jų užuomazgos dažnai nukenčia nuo pavasarinių šalnų.
Dauginimas. Vaivorai dauginami sumedėjusiais auginiais balandyje ar gegužės mėn. pradžioje arba pusiau sumedėjusiais auginiais - birželio mėn. Sodinama į aukštapelkinę durpę arba aukštapelkinės durpės ir smėlio ar priesmėlio mišinį santykiu 1:1 arba 2:1. Paviršius mulčiuojamas plonu pjuvenų sluoksniu ir gausiai laistomas.
Auginimas kultūroje. Baltarusiai labiau vertina vaivorą nei lietuviai. 1990 m. pradėti vaivoro auginimo kultūroje tyrimai. Nustatyta, kad nuo vieno kultūroje auginamo krūmelio vidutiniškai priskinama 0,24-0,45 kg uogų, maksimaliai 0,52-0,72 kg. Sodinant 0,75x1,5 m atstumais iš 1 ha galima priskinti 3,5-5,2 t uogų.
Bendras paplitimas. Arktika, Skandinavija, Vidurinė ir Atlantinė Europa, Vakarų ir Rytų Sibiras, Tolimieji Rytai, , Korėja, Japonija, Šiaurės Mongolija, Šiaurės Amerika, Grenlandija.
Paplitimas Lietuvoje. Labai paplitęs aukštapelkių pakraščio zonoje bei paežerėse ir tarpinio tipo pelkių medynuose, kasinėtuose durpynuose, melveninio tipo miškuose (su dominuojančia žolinėje dangoje melvene – Molinia ).
Priklausomai nuo augavietės ir klimatinių sąlygų vaivorai skiriasi išvaizda, lapų ir uogų forma bei dydžiu.
Lietuvoje auga 2 vaivoro porūšiai. Tai –– tipinis vaivoras Vaccinium uliginosum ssp.uliginosum
Vaccinium uliginosum ssp.uliginosum
ir V. uliginosum ssp.microphyllum Lange Meddel – smulkialapis vaivoras. Pastarojo lapai smulkūs, pilkai melsvai žalsvi, 12,5-16,4 mm ilgio ir 7,1-9,7 mm pločio. Vieni šio porūšio krūmai nokina smulkesnes, kiti – tokio paties kaip tipinio porūšio dydžio uogas.
1978 m. dr. V. Butkus Švenčionių raj. rado vaivorą ryškiai žaliais lapais, be būdingos melsvos apnašos. Lietuvoje jis buvo pirmą kartą aprašytas ir išskirtas į naują žalialapį varietetą - viridifolium Lek. et Butkus. Siauralapio vaivoro V. uliginosum var. longifrons Bornmüller – lapų ilgis 18,6 -34,0 mm, o plotis 6,9-12,6 mm, t.y. beveik 3 kartus ilgis didesnis už plotį.
Išskirti 2 nauji tipinio vaivoro varieteto morfotipai, besiskiriantys lapų dydžiu ir pavidalu:
apskritalapis (lapo ilgis ir plotis beveik vienodi 23,9 mm ir 20,2 mm) ir
didžialapis (lapo ilgis 33,2-33,7 mm, plotis 18,2-22,1 mm). Apskritalapio morfotipo augalai labai gražūs – šakelės apkibusios apvaliais melsvai žaliais lapeliais, vos įdubusiais viduryje, uogos unikalios kubo formos. Pagal uogų spalvą išskiriamas tipinio vaivoro porūšio baltauogis varietetas – Vaccinium uliginosum var.leucocarpum B.Fedtsch. Jo uogos gelsvai baltos, bespalviu minkštimu, su nežymia vaškine apnaša, apvalios arba plačiai varpiškos formos. Krūmai niekuo nesiskiria nuo tipinių. Ji auga ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Baltarusijoje, Rumunijoje, kitur.
Vaccinium uliginosum var. leucocarpum B.Fedtsch.
Lietuvoje išskirti 6 vaivoro morfotipai, besiskiriantys uogų forma ir dydžiu:
Taikomoji reikšmė. Vaivoro uogos pagal savo cheminę sudėtį labai artimos mėlynėms, tik askorbo rūgšties – vitamino C- jose yra daugiau –28 – 110 mg% , todėl šiaurėje šios uogos laikomos natūraliu vitamino C šaltiniu. Uogose yra 7,7 % (kt.autorių duomenimis 3,2-9,8%) angliavandenių (ypač gausu gliukozės ir fruktozės), 1% baltymų, 1,2% ląstelienos, 1,6% ( kt.autorių -0,6-2,2%) organinių rūgščių (daugiausia citrinos, yra benzoinės, obuolių) ir 0,4-0,5% (kt.autorių nurodoma 0,2-0,8%) pektinų, 0,17-0,29% rauginių medžiagų.
100 g žviežių uogų yra 6 mg natrio, 51 mg kalio, 16 mg kalcio, 7 mg magnio, 8 mg fosforo, 17 mg geležies, vitamino B1 -0,02 mg %, vitamino PP - 0,28 mg%, vitamino P -480-550 mg%, karotino -0,25 mg%.
Lapai turi flavonoidų. Sėklose gausu riebalų.
Uogos vartojamos šviežios ir perdirbtos, tačiau Lietuvoje jos nėra labai vertinamos, tuo labiau , kad dabartiniu metu didesnį kiekį uogų sunku surinkti. Daugelis vaivorų uogas laiko nuodingomis, tačiau galvos svaigimą sukelia ne vaivorai, o dažniausiai šalia augantys gailiai. Vaivoras – medingas augalas, jo uogomis minta miško paukščiai. Jis taip pat ir rauginis augalas, nes uogose yra tanidų. Kinijos mokslininkai nustatė , kad antocianinai, išskirti iš vaivorų uogų žymiai veiksmingesni nei valgomųjų sausmedžių bei mėlynių,.gydant gaubtinės ir storosios žarnos vėžį.
Vaivorų uogos pasižymi
Šviežiomis uogomis bei jų nuoviru gydomas :
- enterokolitas - infekcinis viduriavimas,
- skorbutas - vitamino C trūkumas,
- angina,
- stomatitas- burnos gleivinės uždegimas,
- gastritas –skrandžio gleivinės uždegimas,
- pielitas - inksto geldelės uždegimas.
Liaudies medicinoje nuovirą iš šakelių su lapais vartoja širdies ligoms, gastritui gydyti, medžiagų apykaitos gerinimui. Išoriškai – žaizdoms gydyti, sergant odos ligomis. Lapai turi neomyrtilino, arbutino ir flavonoidų. Lapų nuoviras laisvina vidurius, dezinfekuoja šlapimo takus.
Mūsų botanikos sode Pomologinių kolekcijų grupėje. vaivoras buvo pasodintas 2000 m., perkėlus jį iš natūralios augavietės - Utenos rajone šalia Vyžių kaimo esančios tarpinio tipo pelkės. Jis puikiausiai prigijo, prisitaikė prie naujų auginimo sąlygų, sutankėjo, pradėjo derėti. Todėl jei šis augalas jums patinka, puikiausiai galima auginti savo žemės sklype, tik reikia pasodinti tinkamoje vietoje, į tinkamą substratą ir taikyti teisingą agrotechniką.
Paruošė : A.Meiduvienė , nuotraukos autorės ir E. Stackevičienės (GTC Botanikos institutas)
2015-05-14
