Erikinių augalų šeimai (Ericaceae) šiuo metu priskiriamos 138 gentys su beveik 5 tūkstančiais rūšių. Dažniausiai tai krūmai ir krūmokšniai, rečiau žoliniai augalai ar medžiai. Šeima pasižymi didele morfologinių požymių įvairove, bet galima išskirti keletą būdingų požymių: lapai paprastieji ištisiniai, be prielapių, dažnai visžaliai, odiški; žiedai aktinomorfiniai arba zigomorfiniai, keturnariai arba penkianariai, dažniausiai bent iš dalies suaugusiais vainiklapiais (varpelio, vamzdelio formos); vaisius – dėžutė, uoga arba kaulavaisis. Visas gentis vienija prisitaikymas augti rūgščiuose ir skurdžiuose dirvožemiuose, gebėjimas sudaryti specifinę erikoidinę mikorizę, kurios dėka lengviau apsirūpinti maisto medžiagomis. Šaknynas tankus, šaknys smulkios, išsidėsčiusios sekliai. Augalai paplitę visame pasaulyje, bet gausiau Šiaurės pusrutulyje; daug rūšių prisitaikiusios augti atšiauriomis sąlygomis: borealinėje zonoje, kalnuose, pelkėse. Erikinių šeimoje daug ypač vertingų dekoratyvinių (rododendrai (Rhododendron L.), erikos (Erica L.), viržiai (Calluna Salisb.) ir maistinių (šilauogės, bruknės, spanguolės (Vaccinium L.)) kultūrų. Didelė dalis šios šeimos augalų pasižymi vaistinėmis savybėmis arba yra nuodingi.
Europoje pirmieji bandymai auginti erikinius augalus žinomi iš 17 a. vidurio, kai prie namų pradėta sodinti keletas europinės kilmės rododendrų ir erikų rūšių, tačiau tikras bumas prasidėjo po šimto metų, kai buvo atvežtos pirmosios rododendrų rūšys iš Tolimųjų Rytų ir Šiaurės Amerikos, plačialapis grėsvis (Kalmia latifolia L.) iš Šiaurės Amerikos ir daug eriku rūšių iš Afrikos, Kapo provincijos. XX a. pradžioje jau buvo sukultūrinta dauguma šiuo metu auginamų erikinių augalų genčių, kuriamos veislės. Lietuvoje erikiniai augalai dėl specifinių augimo sąlygų ir kitų priežasčių liko labai retai auginami iki pat XX a. antrosios pusės, ir nors VU Botanikos sode bandymų auginti rododendrus ir erikas būta nuo pat sodo įkūrimo 1781 m., bet kolekcija kryptingai pradėta rinkti tik 1991 m. Dabar kolekcijoje auga apie 25 genčių ir 170 rūšių, bei apie 390 veislių erikinių augalų. Didžiausią kolekcijos dalį sudaro rododendrai – apie 100 rūšių ir 240 veislių. Siekiama surinkti visas erikinių šeimos gentis, galinčias augti Lietuvos klimato sąlygomis, pristatyti lankytojams kuo didesnę morfologinių požymių įvairovę, dekoratyviąsias šių augalų savybes. Taip pat siekiama atrinkti tinkamiausias auginti rododendrų, erikų, viržių, bereinučių ir kitų genčių veisles.
Kolekcijoje stengiamasi atspindėti visą platų šeimos morfologinių požymių spektrą. Nuo ilgaamžių 1–4 metrus siekiančių krūmų iki sprindžio aukščio krūmokšnių, kiliminių ar miniatiūrinių alpinių augalų. Didesnė dalis kolekcijos (15 genčių) yra visžaliai augalai, 6 genčių augalai yra vasaržaliai, o 4 gentys (tame tarpe ir Rhododendron gentis) jungia tiek vasaržales, tiek visžales rūšis. Nemažai rūšių prieš numesdamos lapus pasipuošia įspūdingomis rudeninėmis spalvomis. Lapų dydis svyruoja nuo vos kelių milimetrų ilgio žvyniškų ar spygliškų lapelių (Erica, Calluna, Cassiope gentys) iki 20 cm ir didesnių (Rhododendron, Oxydendrum). Dauguma genčių sėklas subrandina mažai pastebimose dėžutėse, tačiau keletas sunokina uogas (Vaccinium), į uogas panašius kaulavaisius (Arctostaphylos, Empetrum, Gaylussacia) ar netikrąsias uogas (Gaultheria). Vaisiai pasižymi spalvų įvairove: balti, raudoni, mėlyni, juodai violetiniai, žydri. Ir žinoma didžiulė žiedų spalvų, dydžių ir formų įvairovė. Vienus mažiausių žiedų turi viržiai ir erikos, tačiau žiedų gausa lemia, kad šių augalų žydėjimas yra įspūdingas. Žiedų ir žiedynų dydžiu, spalvų ir formų įvairove nepralenkiami yra rododendrai. Erikinių augalų žydėjimas tęsiasi nuo ankstyvo pavasario iki vasaros pabaigos.
 |
Rododendras (Rhododendron) 'Cunningham's White' Visžalis, 1,5-2 m aukščio krūmas. Laja tanki, kompaktiška, rutuliška. Lapai odiški, blizgūs, tamsiai žali. Jų pakraščiai truputį banguoti. Žiedai po 7-8 vnt. viršūniniuose žiedynuose, 5-6 cm skersmens. Besiskleidžiantys būna dūminės violetiniai rausvos spalvos, vėliau balti su žalsvai gelsva ar rausva dėme ant viršutinio vainiklapio. Vainiklapių pakraščiai nedaug banguoti. Viena iš anksčiausiai žydinčių veislių, pražysta V mėn. pradžioje. Išskirtinis veislės požymis - pakartotinis, nors ir negausus, žydėjimas vasaros pabaigoje. Vaisius – dėžutė. Veislė išvesta apie 1830 m. Škotijoje, autorius J. Cunningham. Tai viena seniausių ir iki šiol Europoje bei Šiaurės Amerikoje dažniausiai auginamų visžalių rododendrų veislių. Išvesta sukryžminus dvi europinės kilmės rūšis: R. caucasicum (kaukazinis) x R. ponticum (pontinis). |
|
 |
Pavasarinė erika (Erica carnea L.) 'Eva' Visžalis, 10-15 cm aukščio ir 30 cm pločio krūmokšnis; laja tanki, kupstiška. Linkusi formuoti kilimus. Lapai spygliški, 4-8 mm ilgio, sutelkti po 4 menturiuose, odiški, blizgūs. Lapijos spalva keičiasi keletą kartų per metus. Žiedai 4-6 mm ilgio, siauro varpelio formos, keturnariai, susitelkę stiebų viršūnėse. Žiedą puošia kontrastingai tamsios dulkinės. Taurėlapių ir vainiklapių spalva skiriasi nedaug. Žiedus sukrauna iš rudens, žydėti pradeda labai anksti, sniegui tirpstant ir žydi 6-8 savaites. Vaisius – dėžutė. Pavasarinė erika kilusi iš Centrinės ir Pietų Europos kalnuotų vietovių, plačiai auginama, išvesta per 100 veislių. Veislė 'Eva' išvesta apie 1995 m. Vokietijoje, autorius D. Lohse. |
|
 |
Šliaužiančioji bruknuolė (Gaultheria procumbens L.) Visžalis, šakniastiebiais plintantis, kilimus formuojantis krūmokšnis. Kylantys nešakoti stiebai pasiekia 10–15 cm aukštį. Lapai plačiai elipsiški, iki 5 cm ilgio, tamsiai žali, odiški, blizgūs. Žiemą įgauna rausvą atspalvį. Nedideli balti ąsotėlio formos žiedai mažai pastebimi, bet augalas ypač vertinamas dėl raudonų, uogas primenančių vaisių (sultingu apyvaisiu apgaubta dėžutė), kurie prinoksta vasaros pabaigoje ir išsilaiko iki kitos vasaros. Vaisiai valgomi, bet turi specifinį kamparo kvapą. Augalas kilęs iš Šiaurės Amerikos rytinės pakrantės miškų. Dažnai auginamas kaip dekoratyvinis. Visos augalo dalys turtingos eterinių aliejų, naudojamos liaudies medicinoje ir maisto pramonėje. |
|
|
|
Svyrančioji leukotoja (Leucothoe fontanesiana (Steud.) Sleumer)
Augalas kilęs iš Šiaurės Amerikos pietrytinės pakrantės miškų, plačiai auginamas dėl visžalės lapijos ir dekoratyvios krūmo formos, išvesta nemažai veislių. |
|
|
|
Uoginė uolabruknė (Gaylussacia baccata K.Koch.) Lapus metantis krūmas iki 1 m aukščio. Linkęs plisti šakninėmis atžalomis, sudaryti tankius sąžalynus. Lapai apaugę liaukiniais plaukeliais, rudenį nusispalvina ryškia raudonai vyšnine spalva. Žiedai po 3-7 vnt., siauro varpelio formos, kabantys, raudonos ar raudonai oranžinės spalvos. Žiedynai susitelkę pernykščių ūglių viršūnėse, žydi VI mėn. pradžioje. Vaisius – juodai mėlynas, iki 1 cm skersmens kaulavaisis. Valgomas: sultingas, saldus, malonaus skonio, viduje yra 8-10 gana didelių sėklų. Natūraliai paplitusi rytinėje Šiaurės Amerikos dalyje. Vaisiai plačiai vartojami maistui. Uolabruknių sąžalynai traukia ne tik uogautojus, bet ir keliautojus, norinčius pasigrožėti ryškia rudenine šių augalų spalva. |
