Daug tūkstantmečių žmonės gyveno gamtoje kartu su augalais.  Būdami sumanūs, stebėjo jų augimą, tyrinėjo galimybes ir būdus, kaip panaudoti maistui, vaistams ir kitoms reikmėms. Taip atrinko naudingus, saugius vartoti, tenkinančius ne tik materialinius, bet ir dvasinius poreikius augalus, o įgytas žinias kaupė ir perdavė iš kartos į kartą. Visuose pasaulio regionuose žmonės gyveno santarvėje su augalais.

Istoriniuose šaltiniuose randama informacija, kad gydymo tikslais augalus naudojo jau Šumerų laikais (3000 m. pr. m. e.). Mesopotamijos teritorijoje rastos tuo laikmečiu datuojamos molio plytelės su vaistažolių aprašymais. Ankstyviausias žinomas rašytinis augalų medicininės paskirties įrašas aptiktas senovės Egipte datuojamas 1770 m. pr. m. e. Augalus tyrė Hipokratas, Dioscoridas, Galenas, Avicena ir kiti senų laikų įžymūs žmonės.

XVI amžiuje naudingų augalų kolekcijos pradėtos eksponuoti specialiai įrengtuose kabinetuose ir naudotos mokymo bei praktiniais tikslais. Ypač domėtasi svetimžemiais augalais. Buvo organizuojamos ekspedicijos į naujai atrastas Amerikos, Australijos, Afrikos, Azijos žemes, kur tyrėjai rinko vietinius augalus, bei užrašinėjo čiabuvių pasakojimus apie jų naudojimą. Naudingus augalus beatodairiškai plėšė iš gamtos ir laivais gabeno į metropolijas. Dėl žinių ir patirties stokos, daug jų žūdavo kelionės metu arba atvežus į Europą.

XIII amžiuje surinktą informaciją pradėjo vertinti moksliškai. Ypač daug dėmesio skyrė ekonominę vertę turintiems augalams. Etnobotanikos mokslo pradininku laikomas Šiaurės Afriką, Meksiką, Skandinaviją tyrinėjęs botanikas John W. Harshberger, kuris 1895 metais pirmą kartą panaudojo šią sąvoką.

XX amžiuje maistinių, techninių augalų monokultūromis buvo užsodinti dideli žemės plotai, dėl ko nukentėjo vietinė flora ir fauna. XX amžiaus viduryje sumažėjo natūralių produktų poreikis, nes gamyboje juos nukonkuravo sintetinės medžiagos. 1992 m. buvo pasirašyta Rio de Žaneiro Biologinės įvairovės konvencija, kur siekiant subalansuotos plėtros, dėmesys sutelktas į žmogų, kuris turi teisę į sveiką ir pilnavertį gyvenimą harmonijoje su gamta.

XXI amžiuje pasaulyje vėl ėmė didėti vietinės produkcijos paklausa, domėjimasis, kokius augalus ir kaip augino senoliai, koks buvo jų santykis su augalais. Pradėtos kurti naujos etnobotaninės kolekcijos, kurios nuo ankstesniųjų išsiskiria etiškumu – eksponuojami augalai ir jų dalys turi dokumentus, patvirtinančius, kad jie paimti nekenkiant gamtai.

Lietuvoje etnobotanika pradėjo formuotis XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas vaistiniams augalams. VU Botanikos sodo kolekcijos tikslas yra pristatyti lankytojams Afrikos, Amerikos, Australijos, Azijos, Viduržemio jūros regiono maistinius, vaistinius, techninius, aplinkos oro kokybę gerinančius, mitinį-religinį panaudojimą turinčius augalus, atskleisti žmonių santykius su augalais, skatinti juos tirti ir ieškoti naujų pritaikymo galimybių. 

DAUGIAU APIE PASAULIO AUGALŲ ETNOBOTANINĘ KOLEKCIJĄ (atsisiųsti).

VU Botanikos sode Pasaulio augalų etnobotaninė kolecija tikslingai pradėta rinkti 2020 metais. Bet atskiros naudingų augalų rūšys, ypač maistinių ir vaistinių, į sodo šiltnamius atkeliavo XVIII – XIX amžiuje. Tai tikroji mirta (Myrtus communis L.), vaistinis citrinmedis (Citrus medica L.) – 1782 m., tikrasis popiermedis (Braussonetia papyrifera H′er.) – 1804 m., europinis alyvmedis (Olea europea L.) – 1814 m., papajinis melionmedis (Carica papaya L.) – 1821 m. ir kiti.                   

Augalų pritaikymas yra labai platus. Net viena rūšis gali būti naudojama ir maistui, ir vaistams, ir pluošto gamybai, ir aplinkos puošimui. Pavyzdžiui, europinis alyvmedis (Olea europaea L.) - jo marinuoti vaisiai valgomi, iš jų spaudžiamas aliejus, lapai ne tik mažina cukraus kiekį kraujyje, bet iš jų galima pagaminti geltonus dažus, o šio medžio mediena yra kieta, kvapni ir nuo seniausių laikų naudojama įrengiant gyvenamuosius būstus. Ir tai dar ne viskas. Lauke augantys medžiai teikia užuovėją, sulaiko dulkes, o dabar tampa populiarūs puošiant ir kartu sveikatinant uždaras patalpas. 

Taip ir dar plačiau galima kalbėti apie kiekvieną augalą.

VU Botanikos sodo Didžiajame šiltnamyje auga daug iš atogrąžų ir paatogrąžių kilusių naudingų žmonėms augalų. Ne visi yra rūšiniai, natūraliai gamtoje vešinčių palikuonys. Kai kurie yra žmonių sukurtos veislės, nuo rūšinių besiskiriančios dekoratyviomis, maistinėmis ar dar kitomis savybėmis. Augalai kolekcijai įsigyjami prekybos centruose ir iš augalų mylėtojų. Šiltnamyje jų išvaizda – aukštis, spalva, forma – dažnai skiriasi nuo gamtoje augančių individų. Bet visi kolekcijos augalai pristato istoriškai susiformavusius žmonių ir augalų santykius, skatinančius tausoti ir globoti visus augalus. 

Maistiniai augalai. Į šią grupę įtraukti augalai, kurių šviežios arba apdorotos dalys yra angliavandenių, riebalų ir baltymų šaltinis. Taip pat valgomus vaisius vedantys, stimuliuojančių medžiagų turintys ir gėrimų bei prieskonių gamybai naudojami augalai.

Vaistiniai augalai. Jungia augalus, sultyse turinčius bioaktyvių medžiagų, kurios stiprina žmogaus organizmą, saugo nuo ligų ir gydo. Augalų ir jų ekstraktų vartojimu yra pagrįstas tradicinės arba liaudies medicinos gydymas.

Techniniai augalai. Ši grupė apima augalus, iš kurių dalių galima pagaminti dažus, pluoštą, popierių, muilą, lateksą, namų apyvokos reimenis, darbo įrankius ir kt. 

Aplinkos oro kokybę gerinantys augalai. Visos augalų rūšys gerina aplinkos oro kokybę – šalina anglies dvideginį ir kitas žmogaus sveikatai kenksmingas chemines medžiagas, drėkina ir praturtina sveikatai naudingomis medžiagomis. Kolekcijoje pristatomi atogrąžų ir paatogrąžių augalai, kuriuos mokslininkai ištyrė ir tą naudą įrodė instrumentiniais tyrimais. 

Mitinį–religinį panaudojimą turintys augalai. Šioje grupėje aptinkame šamanų ir kitų burtininkų bei religinėse ir pasaulietinėse apeigose naudojamus augalus. Taip pat augalus talismanus.

		Tikrasis popiermedis (Broussonetia papyrifera (L.) Vent.) Auga Rytų Azijos miškuose. Vietiniai gyventojai jo lapų ir stiebų nuovirą naudoja gydydami gonorėją, įvairius odos negalavimus ir kaip šlapimą varančias arbatas. Ant žaizdų deda žievę kraujavimui sustabdyti. Sutrintus lapus barsto medvilnės plantacijose apsaugoti derlių nuo kenkėjų, nes turi pesticidinių savybių. Iš medienos gamina baldus ir popierių. Polinezijoje popiermedžio žievę lupa nuo stiebo stengiantis gauti kuo ilgesnį rėžį. Nuo žievės atskiria vidinį sluoksnį. Po skutimo, grandymo ir plovimo, rėžiai daužomi ir spaudžiami kol išsilygina. Tada jie veliami ir gaunama ypatinga medžiaga, kuri balinama. Ši medžiaga kaip popierius yra naudojama piešimui natūraliais dažais.
		Skiautėtalapis fikusas (Ficus carica L.) 2006 m. archeologinių kasinėjimų metu atrasta, kad Jordano upės slėnio kaimuose dar 11 400 m. pr. m. e. šį medį augino dėl vaisių. Todėl šis augalas žinomas kaip seniausias vaismedis. Vaisiai buvo vertinami ne tik kaip maistas. Dėl medžiagų, kurios padeda išvengti širdies, kraujagyslių ligų bei vėžinių susirgimų, vaisiai naudojami kaip vaistai.
		Alokazija (Alocasia odora (G.Lodd.) Spach) Tai labai nuodingas augalas. Bet Indijoje nuo seno maistui naudojami gumbasvogūniai, kuriuos prieš valgant termiškai apdoroja. Taip pat naudojama esant skrandžio negalavimams, įkandus vabzdžiams ar gyvatei.
		Lieknoji palmikė (Chamaedorea elegans Mart.) Savaime auga Meksikos ir Gvatemalos drėgnuosiuose atogrąžų miškuose. Lietuvoje auginama kaip kambarinė gėlė. NASA tyrimų bazėje mokslininkai įrodė, kad šis augalas iš aplinkos oro šalina kenksmingas žmonių sveikatai chemines medžiagas: formaldehidą (7  mg/val.) ir amoniaką (6 mg/val.).