Rugsėjo 10 d. VU Botanikos sode prasidėjo vienas įdomiausių renginių metuose - tai 13-oji Land Art paroda, kuri šiemet vadinasi "Laikas". Ši paroda unikali tuo, kad išlaiko šią tradiciją jau antrą dešimtmetį ir kad joje darbus kuria įvairių sričių menininkai iš visos Lietuvos, o šiemet net ir iš Ukrainos. Darbai sode išbus tol, kol nesusilies su gamta, tad skubėkite juos pamatyti. Poetiškos sielos mūsų sodo ilgametė darbuotoja Gintarėlė Jurkevičienė dalinasi savo įspūdžiais ir nuotraukomis iš šios parodos:
"Pasaulį matome kiekvienas savaip. Žemės meno paroda – gera proga palyginti menininko versiją su savąja.
1. "Kirmgrauža". Autorė Gailė Griciūtė.
„Pamatas“. Tai nuo jo viskas prasideda: namą statai nuo pamatų, medį augini iš sėklos, sodini jį – žiūri, kad šaknys būtų sveikos, stiprios, žygį į gyvenimą pradedi nuo mokslų. Tvirtas pamatas – gyvenimo garantas: namo, medžio, Tavo.
Bet laikas, pats žinai, kartais iškrečia pokštą: ima ir pasuka gyvenimo liniją. Tada pamatai, kad laikas išmetė tave į pakelę. Ką daryti? Sukiesi, žvalgaisi, galvoji ir pamatai, pamatai pamatus. Tik nežinai, ar čia jo, jos ar Tavo statyti pamatai. Dar galvoji, prisimeni, atkuri, koks buvo laikas, kai pamatai buvo pakloti. Prisiminimai Tave nuramina, lyg užburia. Gerai, kai jie malonūs, bet liūdna, jei skausmingi. Mūsų mintys kaip laikas: moka greitai lakstyti. Laike, koks tu pašėlęs! Stoviu prie pamatų ir matau, kad pradžia ir pabaiga yra greta.
2. "Vainikėlis". Autorius - Juozas Budzinauskas.
„Gyvenimo taurė“. Gražiausius žiedus supiname į vainiką. Gėlių kvapai svaigina, šypsena veide. Žiūri į veidrodį – taip linksma ir gražu. Kai gyveni, taip pat kuri vainiką. Geri darbai kaip gėlės, kaip žiedai... Gal dar žiedelį čia įpinti, gal dar darbelį gerą padaryt galiu! Aš sau tariu, aš sau tariu... Į visa tai galiu kitaip žiūrėti: gerų darbų gyvenimo taurė galėtų būti. Ji pustuštė ar sklidina – priklauso nuo manęs. Svarbu, kad nesudužtų. O jei suduš, te laimę šukės neša. Padės man Laikas, aš tuo tikiu: geri darbai patinka Laikui kiekvienam...
3. "Laiko žiedavimas". Autorius - Aleksandr Nikitiuk (Ukraina)
„Žiedas – ratas – begalybė“. Laiko rato pavyzdys – tai metai, kurie pastaraisiais laikais švilpia it vėjas: čia prasideda, čia baigias. Ar neatrodo kartais, kad Tu esi plunksnelė. Štai tas laiko vėjas tuoj pakels tave ir neš... nežinia kur. Laikaisi? Puiku! O gal treniruojiesi – sugebi lėkti kartu su laiku, moki greitai suktis, ir galva Tau neskauda? Nebijai vėjo, nė šalčio, nė ledo, nė karščio: apsirengi pagal laiką, avi pagal laiką. Ir nepamiršti pažiūrėti, kaip per metus užaugo Tavo vaikelis, kaip išsistiebė Tavo medelis, kaip pasikeitė Tavo veidelis...
Bėga Laikas, lekia metai, regisi, ratu. Lyg tą patį pamatyt turėtum, bet matai daug naujo, Tu, maža plunksnele, medžio tu sėklele, žiedelio lapeli... Ir sustot neketini, nes sustot Tu negali. Laikas! Laikas! Laikas lėkt – skubu!
4. "Laiko sluoksniai". Autorės - Kristina Šiožinienė, Eglė Krencienė, Kristina Monika Skliaustytė, Monika Mačiulytė.
„Laiko vėriniai ant klevo šakų“. Puikus linijų žaismas. Laikas eina, bėga, lekia nesustodamas tiesia linija, pagriebdamas visus, kurie užstoja kelią. Jis tarsi strėlė perveria mus visus ir taip paliečia, jis įtraukia mus į savo‚ sąrašą‘, pasako, kad mato mus, žino apie mus, veikia mus. O mes, žmonės, ką darome?
Mes esame vienoje ar kitoje laiko grandinėlėje, vėrinyje, tam tikroje pasaulio dalyje. To vėrinio ilgį ir tankį formuojame mes, nes nuo mūsų priklauso, koks tai laikas: šviesus, kūrybos sklidinas ar tamsus, užlietas pykčio ir naikinimo.
Autoriai puikiai suderino laiko sluoksnių vėrinius: jie atrodo lengvi ir patrauklūs. Sakytum šoka. Vėrinių visuma puiki – vyrauja harmonija, jaučiama ramybė. Gal dar ir dėl to, jog klevo šakos stiprios, kad pats medis labai pozityvus? Jis čia, mano supratimu, atstovauja Visatą: nusiteikusią taikiai, kviečiančia mylėti savo laiką, atsiliepti į laiko (laikmečio) iššūkius, ieškoti taikos, sutarimo, supratimo, naujovių.
Nenustebkime, kai kitą kartą ant klevo šakų pamatysime naujas laiko juostas, strėles, naujus vėrinius – laikas juk nesustoja. Jis neturi stabdžių. Bet jam jų ir nereikia, nes laikas yra spalvingas, judrus gyvybės šaltinis!
5. "Deviantai". Autorė - Elžbieta Jankovska-Bortkievič.
„Kitokie“. Jie kitokie, beveik stačiu kampu. Koks šis laikas? Jis ne man, nenoriu to, ne taip reikia daryti: aš jaučiu, man sako vidinis balsas. Jūs dar pamatysit, kad aš teisus, tik ar turėsite drąsos prisipažinti. Aš neskubu, tad palauksiu, ir pažiūrėsime, kas buvo teisus.
Laikas, nors ir skuba, leidžia pasireikšti visiems, palieka vienokį ar kitokį pėdsaką. Tiesa, naujų laikų smėlis taip pat užneša anų laikų pėdsakus... Bet jei tau įdomu, Tu ateisi ir atkasi jį, surasi, ko ieškai. Laikas sako: ieškok ir rasi! Tačiau dažnai būna, kad tingime ieškoti, plaukiame pasroviui laiko upėje, kuri, beje, ne visada būna švari... Tad gal ir gerai, kad pasitaiko kliūtys, kurios nukreipia vandenis kita kryptimi. Ir, žiūrėk, vanduo, tekėdamas per švarią žemę, išsivalo, tampa skaidrus ir bekvapis. Prasideda naujas tėkmės laikas. Valio!
6. "Metamorfozė". Autorė - Rasa Nazarovaitė-Nazimovienė.
„Naujas gyvenimas“. Tuopa didelė, išgyvenusi apie 70 – 80 metų, vieną dieną sukūringo vėjo buvo nulaužta. Kadangi kamienas buvo storas, o pats medis be galo aukštas, tankia laja, tai trenksmas jai griūvant buvo šiurpus. Garsas pro parko medžius pasiekė mūsų ausis ir pašiurpino odą. Koks vėjuotas laikas! Koks aršus, koks naikinantis! Buvo baisu nueiti ir pažiūrėti, koks gi medis buvo nulaužtas.
Paskui, kai viskas nurimo, nuėjome, pamatėme... Viršūninės šakos kabojo liepų lajose, o tuopos kamienas gulėjo ant plataus tako. Laikas buvo maloningas – ant tako nieko daugiau nebuvo...
Ir štai po kurio laiko iš tų likusių ant žemės smulkių tuopos šakų ir likusio kelmo „išaugo“ naujas ūglis, o gal prasiveržė keista versmė, o gal virš žemės išsirangė keistas Laiko tunelis, kabantis ore, kad galėtume geriau pamatyti, kokie būna tuneliai. Ir iš viso, kad įsitikintume, ką gali laikas. O jis gali! Jis nukreipia žmogų į taką, parodo jam detales, leidžia jam susikaupti, pagalvoti ir pamatyti. Pamatyti tai, ko kitas nemato, sugalvoti tai, kas kitam nešauna į galvą.
Dabar, kai žvelgi į tą įdomią tuopos metamorfozę, supranti, kad medis gyvens dar tiek, kiek laikysis šis kūrinys, tiek, kiek jį matę žmonės pasakos vieni kitiems, tiek, kiek vieno ar kito žmogaus žvilgsnis užklius už nuotraukos, iliustruojančios 2016 metų „Žemės meno“ darbų pristatymą.
7. "Kompozicija". Autorė - Gabrielė Žemaitytė.
„Judėjimas laike“. Kadangi laiko kontroliuoti neįmanoma, nes esi mažas laivelis vandenyne, arba pienės pūkelis Visatoje, tai plauksi ar skrisi ten, kur tave neš vandens ar oro srovė, ieškosi uosto ar užuovėjos, kur galėtum sustoti ir prisiglausti.
Svarbu, kad gerai plauktum ar skristum, kad būtum sveikas ir linksmas, kad dėl Tavęs nesijaudintų artimieji (nors jie visada jaudinasi) ir kad Tavo kelionė niekam nekeltų nepatogumų. Abipusė pagarba ir supratimas yra visų laikų vertybė ir siekis. O jų kartais taip trūksta konkrečioje laiko juostoje... Tegul judėjimas laike ir laikas judėjime būna harmoninga kompozicija ir nieko nevargintų arba vertybė, kurios visą laiką norėtųsi.
8. "Reliktas". Autorė - Greta Kardišiūtė-Kardi.
„Kantrybė“. Tu neturi kantrybės? Tau reikia laiko, kad suprastum? Visko Tu turi. Bet laiko, kad galėtum įgyvendinti savo idėją, Tau tikrai reikia. Ir ypač tada, kai užmojis toks platus. Sveikinu! Nežinau, ar aš turėčiau tiek kantrybės. O Tu turi, Tu parodei, kad gali. Ir laikas, kurį skyrei savo kūriniui, nenuėjo veltui. Dar kartą parodei, kad gali. Ir, svarbiausia, tą laiką padovanojai visiems. Kiek nuostabos ir džiaugsmo, pamačius tą „skarą“ šlaito pievoje. Kiekviename laike yra žmonių, kurie gali ir padaro daug kantrybės reikalaujančių darbų. Taip pat yra žmonių, kurie net minties neprisileidžia, kad galėtų imtis tokių darbų...
Laikas žino, kurį pastūmėti, kad būtų pavyzdžiu kitiems, ir kuriuos nukreipti pasimokyti. Laikas žino, ką daro!
9. "Maumų periodo parkas". Autoriai - Natalija Učvatova, Virgilijus Kubilius.
„Genealumas– paprastume“. Žaviuosi matymu žmogaus, kuris iš nudžiūvusių apatinių maumedžio lajos šakų sukūrė puikų reginį ir tuo pačiu sutvarkė aplinką. Taigi, eini vieną dieną ir matai – šakos sausos, žolė sausa – reikia tvarkyti. Eini kitą dieną ir matai (beje, dar iš karto negali patikėti, jog tai ta pati vieta) įdomų ir gražų vaizdą: maumedžių kamienai pasipuošę iš šakų sukrautais lankais, tarsi storais žiedais. Jų po kelis ant kamienų, vieni platesni, kiti siauresni – dydis proporcingai mažėja link viršūnės. Tų lankų tik po kelis ant vieno medžio. Laikas ir saikas. Labai dera. Laikas pažvelgti į maumedžius kitaip. Ne tik kaip į medį, spygliuotį, kuris žiemai numeta spyglius, bet kaip į medį, kuris ir dabar, ir žiemą bus labai fotogeniškas. Kontrastai žadina vaizduotę: kamienai tiesūs kaip strėlės, šakos beveik stačiu kampu iš jų išaugusios, o šakelės, kurios buvo panaudotos storiems lankams sukurti – lenktos. Lenkta linija visus aštrumus neutralizuoja, tobulina harmoniją. Tas vaizdas labai traukia akį, tad norisi fotografuoti. Džiaugiesi ir ieškai vis kito fotografavimo taško, nes norisi, kad būtų matomi visi medžiai su savo „žiedais“. Ieškojimo laikas teikia džiaugsmą, nes tikiesi geros nuotraukos. Paskui dar apsižvalgai aplinkui ir matai daugiau linijų – siaurų, plačių ir spalvotų. Saulėta diena, dangus mėlynas. Ech, smagu!
10. "Ne sezono metas". Autorė - Audronė Sabalytė – Burbulienė.
„Hamakas kitaip“. Juodųjų pušų guotas šiauriniame šlaite džiaugiasi hamakais, bet ne tais, į kuriuos kažkas įsiruopščia ir supasi. Supasi, supasi ir visai negalvoja, jog virvės spaudžia medžių žievę, jog medžiui skauda...
Čia kitokie hamakai. Juk atsipalaidavimo sezonas baigėsi. Puiki proga visiems pamatyti, kokie hamakai gali būti, kai ateina kitas, ne vasaros, laikas. Pirmiausia, jie yra labai elegantiški, sukurti iš tų pačių pušų, prie kurių pririšti, nudžiūvusių ir nukritusių žemėn šakelių. Jos taip sudėtos, jog regisi puikūs ornamentai. Ir elegancija! Tik pažiūrėkite, kaip gražiai svyruoja... Ant šakelių dar galima pamatyti įvairių vabalėlių, galima džiaugtis spindinčiais voratinkliais. Vorai pamatė, kad čia puiki vieta paiškylauti ir atsidėkodami šiek tiek pasidarbavo...
Puikus laikas! Kai žvelgi į kalvos viršų per vieną ar kitą hamaką (jų yra keli), matai jų konstrukciją tarsi turėtum kompiuterinės tomografijos vaizdą, tą daugiaplanį, trimatį ar dar kokį ten, na, kur viskas matyti, beveik viskas. Kaip įdomu pažiūrėti „kitu kampu‘ – kai matai viską nuo vieno hamako krašto iki kito, kai įžvelgi jo vidų, kai gali tyrinėti visas šakeles... ir dar dangų matyti. O jeigu žvelgsi nuo šlaito viršaus žemyn, tai pamatysi slėnį su kalvomis, medžius ir krūmus, reljefo linijas ir bangas. Leidiesi žemyn, ten, kur eina kelias, ir galvoje suskamba melodija; „Laiko nesustabdysi ir neatsuksi atgal...“
11. "Verba". Autorė - Rūta Udraite-Mikalauskienė.
„Pagerbtas klevas“. Šakelėmis ir vaisiais papuoštas klevas. Jo kamienas tiesus ir ilgas, puikuojasi žalia lapija viršūnėje, o žemiau – surišta verba. Ji švyti iš toli, ji – tobula. Spinduliuoja mūsų mylimos spalvos: geltona, žalia, raudona.
Viskas paprasta ir aišku, kaip tas laikas, kai dirbi savo darbą, kai esi mylimas, kai turi kuo pasidžiaugti, kai esi laimingas. O dabar dar – ir matomas. Maža parko aikštelė ir takai. Vienas atveda čia visus iš žemutinės terasos, kitas kviečia į arboretumo erdves Taigi, jei pavargai, laikas sustoti ir pailsėti. Prisėsk ant suolelio, pasidžiauki šia pačia didžiausia verba. Ji įspūdinga ne tik dydžiu, bet ir savo, verbos, kaip tokios, amžiumi: mūsų tautoje gyvuoja daugiau kaip 500 metų. Joks laikas nepajėgus ištrinti senos tradicijos. Priešingai, jis pats kasmet primena: laikas rišti verbas! O šiandien, ryt dar laikas rinkti žiedus, vaisius, jei nesuspėjote, laikas džiovinti, laikas ruoštis pavasariui. Laikas kūrybai neišsenka, svarbiausia yra noras!
12. "Paskutinė vakarienė". Autorius - Vladimir Chodak (Ukraina).
„Pagirdyk ištroškusį“. Akmuo laike ar Laikas akmenyje. Kuris tvirtesnis? Laiko akmenys ištvermingi, jie daug matę, daug patyrę. O! Jeigu jie prakalbėtų! Tiesa, yra kurie jau daug papasakojo žmogui, nes atsiranda Laike žmonių, kurie prakalbina akmenis. Garbė jiems, nes daug yra tokių, kuriems akmenų kalba „neįkandama“. Ir kaip įdomu: akmenys kalba tylėdami. Jie viską parodo. Raštai ant jų kūno tokie iškalbingi. Ir formos, jos nesikartoja. Prisipažinkime sau: kiekvienas turime akmenį, kuris mums patinka, su kuriuo tyliai pasikalbame. Jo gali paklausti, ką jis matė gražiausiame savo laike, gali papasakoti, kodėl nuslūgo jūrų vandenys, kur dingo dideli miškai, kas verkė, apraudojo už Tėvynę žuvusius...
Tačiau dažniausiai akmenėliai tyli... Bet juos visus visi taip myli: ar lauko pakrašty gulėtų, ar sodą puoštų, taką pažymėtų, ar pamatuose ilgą laiką jie budėtų... Juk akmuo – tai draugas, kuris tikrai niekada tavęs neišduos.
Akmenys panaudoti šiame kūrinyje yra nauja medžiaga Žemės meno darbuose. Iki šiol neteko matyti (gal neprisimenu?). Šulinys labai simboliškas darbas. Juk troškulys būna ne tik tada, kai norime gerti. Mes trokštame pamatyti, sužinoti, trokštame suprasti save ir kitus, trokštame išreikšti save. Tad pagirdyk ištroškusį!
13. "Medžio malda". Autorė - Lina Jonikė.
„Kada, žmogau, išgirsi?“. Kada, žmogau, išgirsi medžio maldą? Kada sustosi ir įsiklausysi? Kada nustosi savo bėdą garsiai visam pasauliui publikuoti? Sustok, nusiramink, paskirk ir medžiui laiko, mažam paukšteliui, žolei, vabalėliui... Tik paklausyk, pabūki tyliai. Išgirsk, ką sako lapai, pumpurai ar gilės. Tik paklausyk, pabūki tyliai, ir medis pasakys nebyliai. Nesupranti? Tu negirdi? Negali būti. Klausyk širdim! Ji pasakys tau, kaip šiam laike, pasaulyje šiame kaip būti! Tu paklausyk...
14. "Ento kokonas". Autorius - Vygantas Vėjas.
„Laiko gaublys“. Kai pamačiau jį – susižavėjau. Bemaž rutulys, beveik gaublys. Na, tiesiog tobulybės ženklas, kur nesurasi nė vienos aštrios linijos, nė vieno kampo. Tik ašara ar vandens lašas gali būti prilyginami rutuliui, arba atvirkščiai. Ir štai pamatau tą Laiko gaublį, Laiko pasaulį, kuris padarytas iš laiko juostų! Tiksliau iš laiko strypelių, lazdelių, šakelių. Ir visos dalys taip stipriai viena su kita susiję, kad nė nebandyk pajudinti – nieko neišeis. „Kietas“ laikas, tvirtas, viliojantis. Laiko gaublys švytėjo saulėje ir kvietė džiaugtis.
15. "Entropija". Autorė - Irina Kostina.
„Laiko juostų tvarka“ parodo, kad gamtoje viskas vyksta dėsningai ir tvarkingai. Bėda (o gal ir ne) ta, kad žmogus negali aprėpti visų gyvosios ir negyvosios gamtos reiškinių vienu metu – jų tokia gausybė, tokia begalybė, kad mūsų galvose esantys „kompiuteriai“dar nepajėgūs apdoroti tokio skaičiaus duomenų vienu metu ir parodyti.
Šis kūrinys aiškiai teigia ir rodo, kad tvarka yra. Bet trečią dieną po pristatymo pasirodė ir netvarka: kelios gluosnių vytelės išsinėrė iš suvaržymų ir laimingos, beveik visai išsitiesę, žvelgia dangun. Turbūt dėkoja Žemės traukai, kad padėjo išsilaisvinti. Ar pagalvojame mes, kas yra tvarka, kokia ji? Gal tai tik spąstai? Santykinė tvarka žmogaus gyvenime ir nuostatose būtina. To reikalauja Laikas, gyvenimo taisyklės. Bet tvarka tvarkai nelygi. Tą rodo daugybė laiko juostų pasaulyje. Pažvelkite, kiek laiko juostų, tiek ir tvarkų. Bet kuo skiriasi gyvenimai skirtingose laiko juostose? Daug kuo, pasakysite. Ir Jūs teisūs. Bet laimei ir džiaugsmui jokios laiko juostos privalumų neteikia, nes Tu pats renkiesi: arba tvarką, kuri Tave sukausto, arba laisvę, kuri Tave apsupa tvarka.
Įdomiausia, kad pasirinkta medžiaga darbui - karklų vytelės – labai gyvybingo augalo dalys. Jos greitai įsišaknija, kai dirvoje pakanka drėgmės, ir padaro savo tvarką. Jos sukuria žalią pasaulį, kuriame apsigyvena paukščiai, vabzdžiai. Pavasarį šakelės dovanoja daug žiedynų, kuriuos mes vadiname „katinėliais“. Juos mėgsta ir bitės, nes renka žiedadulkes, nektarą. Mėgstam ir mes, žmonės, išsiilgę žiedų.
Jeigu dabar pritūpsime, o dar geriau – atsigulsime ant rudeniškos vejos ir pažvelgsime į šias laiko juostas iš apačios, pamatysime kaip Laikas nuostabiai bendrauja su Dangaus begalybe – regisi, kad jie persipina, ištirpsta vienas kitame, akimirkomis ir tave pagriebia... Tu leki, skrendi, o visa, kas tau nepatinka – lieka kažkur žemai... Kai atsistoji, tavo Laikas vėl su tavimi: žinai, kad svajoti labai gera!
16. "Dar ne L'aikas". Autorius - Robertas Gritėnas.
„Paveikslas lauke“. Paveikslas, tiksliau portretas, kurį pamatyti Tau padės dronas (nuotoliniu būdu valdomas orlaivis) „nutapytas“ plačiame lauke arklo pagalba. Tai veidas žmogaus. Štai, ką gali laikas: tapoma ne teptuku, o arklu; nori pasižiūrėt – lipk į dangų. Kas per laikai, kas per papročiai!
