Vilniaus universitetas

MENIU

Apie plukes

Įsibėgėjanti pavasarinių augalų žydėjimo gausa, leidžia mums daugiau mėgautis augalų žiedais ir jų spalvomis. Atokaitoje, lapuočių ir mišrių miškų paklotėse, kartu su žibuoklėmis nedrąsiai pradeda žydėti ir plukės. Lietuvoje savaime paplitusios 3 plukių rūšys: baltažiedė, geltonžiedė, lieknoji. Baltažiedė plukė (Anemone nemorosa L.) labai dažnai sutinkama miškuose, mėgsta vidutinio drėgnumo humusingus dirvožemius. Darželiuose auginamos pilnavidurės šio augalo formos. Kiek retesnė geltonžiedė plukė (Anemone ranunculoides L.), gali augti kartu su baltažiede pluke, bet labiau mėgstanti kiek drėgnesnius ir derlingesnius dirvožemius. Dėl dekoratyvumo auginama soduose, parkuose ir darželiuose. Žymiai retesnė už minėtas plukes yra lieknoji plukė (Anemone sylvestris L.), auganti sausesnėse, kalkingose vietose, pamiškėse, kalvų aikštelėse. Ji pražys kiek vėliau, Ⅴ–Ⅵ mėnesį.

Iš introdukuotų plukių į žydėjimo spurtą skuba malonioji plukė (Anemone blanda Schott & Kotschy), kuri sužysta Ⅳ mėn. gale ir yra auginama gėlininkų mėgėjų gėlynuose. Augalas yra 9–11 cm aukščio, stiebagumbinis, efemeroidinis. Žiedai pavieniai, šviesiai ar tamsiai mėlyni, 2,5–4 cm skersmens, žydi maždaug apie 12 dienų. Kiek vėliau, Ⅴ mėn., žydėjimą pradeda ir kitos intrudukuotos plukių rūšys: Altajinė plukė (Anemone altaica Fisch. ex C. A. Mey.), kaukazinė plukė (Anemone caucasica Willd. ex Rupr.), darželinė plukė (Anemone coronaria L.). Antroje vasaros pusėje žiedais džiugina rudenį žydinčių plukių (Eriocapitella × hybrida (L. H. Bailey) Christenh. & Byng (syn. Anemone × hybrida (Hort. ex L. H. Bailey) Makino)) veislės.

Plukė – tai vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos žolinis daugiametis šakniastiebinis augalas. Gentyje žinoma apie 150 rūšių. Paplitusi visuose žemynuose, didžiausia įvairovė Šiaurės pusrutulio vidutiniškai šilto klimato juostuose ir kalnuose. Lietuvoje auga lapuočių ir mišriuose miškuose, krūmuose, baltamiškio, žaliagirio, kartais ir sausgirio tipo augimviečių medynuose.

Skroteliniai plukių lapai paprasti, plaštakiškai ar plunksniškai suskaldyti arba sudėtiniai, stiebiniai dažnai menturiniai, jų negausu. Žiedynstiebis status, jo viršūnėje kekės arba skėčio pavidalo žiedynas, arba žiedai pavieniai. Taurėlapiai balti, geltoni, melsvi arba raudonai violetiniai. Vainiklapių nėra. Vaisius – lapavaisis. Kai kurių rūšių sėklos plinta mirmekochorijos (skruzdėlės), kitos plinta anemochorijos (vėjo) būdu.

Įvairių plukių rūšių yra skirtinga agrotechnika, bei ekologinės sąlygos. Pavyzdžiui, lieknajai plukei tinka drėgna, bet saulėta vieta, o vainikinei – priešingai – sausa dirva. Altajinė plukė pavasarį geriau auga nedideliame pavėsyje, vasarą paunksmėje, nes jų šaknys arti žemės paviršiaus ir saulės atokaitoje greit išdžiūsta. Kai kurios plukių rūšys yra efemeroidės, todėl žydi dar nesulapojus medžiams, kitos šakniastiebinės, todėl palaipsniui plinta tolyn, šakojasi ir sudaro ištisus sąžalynus, trečios formuoja kompaktiškus kerus. Visos plukės mėgsta lengvą, gerai įdirbtą, humusingą, drėgną dirvą, todėl prieš sodinant ją reikia pagerinti kompostu. Kadangi šie augalai reikalauja mažiau šviesos, jos dažniausiai sodinamos daliniame pavėsyje, retai saulėje. Priežiūra nėra sudėtinga, svarbu sausringu laikotarpiu reguliariai laistyti, bei saikingai tręšti. Tręšiama vegetacijos pradžioje, kompleksinėmis trąšomis.

Introdukuotos, pavasarį žydinčios plukės yra jautresnės šalčiams, todėl jas reikėtų žiemai mulčiuoti ar uždengti eglišakiais.

Literatūroje rašoma, jog daugumos rūšių plukės nuodingos, nes gamina ir kaupia alkaloidus. Pavyzdžiui, geltonžiedės plukės (Anemone ranunculoides L.) antžeminėje augalo dalyje yra alkaloidų, saponinų, lapuose – askorbo rūgšties, mineralinių medžiagų. Baltažiedės plukės (Anemone nemorosa L.) visose augalo dalyse aptinkama saponinų, glikozido ranunkulino, askorbo rūgšties, mineralinių medžiagų. Pabrėžiama, jog laikant šių augalų puokštes namuose, galima pajusti akių, nosies, burnos ertmės gleivinės uždegimo požymius.

  

  

  

  Sandra Gataveckienė, 2022 m.