Gyvenimo ratas sukasi ir kiekviena diena gamtos, augalų mylėtojus ir puoselėtojus priartina prie stebuklingo metų laiko – pavasario. Tai atsinaujinimo, gimimo, naujų minčių ir idėjų realizavimo pradžios metas. Tai laikas, kai norisi veikti, daryti ką nors gražaus: mokytis, sužinoti naują, pritaikyti savo gyvenime, paeksperimentuoti ir pasidalyti gėriu ir grožiu su kitais.
Štai šiandien noriu paklausti ir kartu priminti: ar nepamiršome savo soduose auginti lianų? Neišsigąskime to žodžio, nes jis teisingausiai atspindi laibus stiebus ir negalinčių be atramų augti tropikų, subtropikų ir vidutinių platumų (temperatinės zonos) sumedėjusių augalų. Jei pavadintume juos vijokliais, būtume netikslūs, nes ši augalų grupė į aukštį kyla keliais būdais. Pirmas – kai kamienas pats vejasi aplink atramą pagal ar prieš laikrodžio rodyklę (tikrieji vijokliai – aktinidijos, sausmedžiai, kartuolės, smaugikai, visterijos ir kt.), antras – kai augalas aukštyn pakyla prisitvirtindamas ūseliais (susiformavusiais iš stiebo ar lapo – vynmedžiai, vynvyčiai, vyteniai ir kt.), trečias – kai kildamas aukštyn augalas tvirtinasi lapkočiais - apsivynioja apie atramą (raganės), ketvirtas – kai aukštyn kyla orinių šaknų, išaugančių ant stiebų ir šakų, pagalba (gebenės, laipiojančioji hortenzija, Fortūno ožekšnis ir kt.) ir pagaliau penktas – kai aukštyn kylama remiantis ar gulant ant atramų, dažniausiai greta augančių krūmų, medelių, arba tvorų, atraminių sienelių (gausiažiedis erškėtis ir visos laipiojančios rožių veislės, kurias kartais labai neteisingai vadiname vijoklinėmis). Šioms lianoms padeda šiurkštūs plaukeliai, dygliai, spygliai, lapkočiai ir šakelės.
Taigi, kilimo aukštyn būdai yra net penki ir jie lemia augalo pasirinkimą: kokią atramą sodininkas galės paruošti lianai, arba, kokioje vietoje ją ketinama sodinti. Be to, nereikia pamiršti, jog labai skiriasi lianų ūgis. Štai VU Botanikos sodo Dendrologinėse kolekcijose sumedėjusias lianas auginame jau 34 metai ir tvirtai galiu pasakyti, jog vienų genčių rūšys yra labai greitai augančios ir aukštai pakylančios, kitos – santykinai vidutinio ūgio, trečias galime priskirti prie santykinai žemųjų lianų grupės. Dar galime išskirti ketvirtąją – lianas, auginamas kaip kiliminius augalus.
Kokie yra lianų privalumai lyginant su medžiais ir krūmais, kad jos būtų dažniau auginamos mūsų želdiniuose?
Pirma joms nereikia didelio žemės ploto, nes gali pasitenkinti siaura lysvele pasienyje arba prie pavėsinės, pergolos, svarbu, kad būtų tinkamai paruošta žemė – patręšta humusu, būtų periodiškai laistoma, kad augalo šaknys būtų apmulčiuotos.
Antra – jos gali paslėpti ne tik negražias sienas, nemalonius vaizdus, bet sudaryti įvairiausią foną kitiems augalams. Jomis galima itin greitai apželdinti nebrangias tvoras, kurios dėl lianų grožio tampa prašmatniomis ir originaliomis.
Trečia - didelis rūšių pasirinkimas pagal lapų, žiedų ar žiedynų, vaisių ar vaisynų vasarą ir rudenį, o stiebų ir šakų išraiškingumą žiemos metu, leidžia patenkinti daugelio skonį ir užmanymus visus metus.
Ketvirta– dauguma lianų yra ilgaamžės, atsparios kenkėjams ir ligoms (žinoma, yra išimčių). Kokybiški augalai būna, kada neskursta dėl maisto medžiagų ir drėgmės trūkumo ir kai yra gera oro ventiliacija. Lianos labai ištvermingos orų temperatūrų svyravimas – jos iškenčia ir labai žemas temperatūras (išskyrus pietinių kraštų rūšis), ir labai aukštas temperatūras, kurių turėjome ne vieną vasarą pastarajame dešimtmetyje. Netgi smarkūs vėjai joms nebaisūs, nes nukenčia nebent atrama (nulūžta, išsilanksto, nutrūksta), o lianos dėl lanksčių stiebų nepažeidžiamos ir tik nepatogiai nudribę laukia pagalbos...
Penkta– teikia dideles galimybes vystyti savo kūrybines galias komponuojant ir tvarkant savo sodybą ar mažutį žaliąjį kampelį. Be to, kaip jokia kita augalo gyvenimo forma (medžiai, krūmai, puskrūmiai ir žoliniai augalai) reikalauja kantrybės ir išmanymo genint, paruošiant atramas. Taigi, leidžia pasitikrinti savo charakterio tvirtumą. Ir kai Tu padarai taip, kaip įsivaizduoji esant geriausia, visuomet patirsi vidinį pasitenkinimą ir džiaugsmą. O kai Tavo artimieji ar nepažįstami tave pagirs, patikėk, būsi laimingas!
Kadangi mes kiekvienas esame unikalūs, tokie pat yra ir mūsų norai. Kas gražu atrodo vienam, kitam visai gali nepatikti. Taigi, pasirinkti augalą turime patys, įvertindami konkrečios rūšies ar jos veislės ypatumus.
Jeigu man reikėtų išsirinkti 10 rūšių lianų, aš iš 150 įvairių rūšių ir veislių sumedėjusių lianų, kurias auginu VU botanikos sode, išsirinkčiau šias: 1. Alpinę raganę (Clematis alpina) arba didžiažiedę raganę (Clematis macropetala), 2. Laipiojančiąją hortenziją (Hydrangea anomala ssp. petiolaris), 3. Didžialapę kartuolę (Aristolochia macrophylla), 4. Vijoklinį sausmedį (Lonicera periclymenum) arba jo veislę, 5. Visžalio sausmedžio (Lonicera sempervirens) veislę `Superba`, 6. Apskritalapį smaugiką (Celastrus orbiculatus) arba vijoklinį smaugiką (Celastrus scandens L.) 7. Raganės (Clematis) stambiažiedes veisles, kurios žiedus sukrauna ant einamų metų ūglių, 8. Kininį citrinvytį (Schisandra chinensis), 9. Tangutinę raganę (Clematis tangutica) ar jos veislę, 10. Vynmedžio (Vitis) kokią nors rūšį arba veislę.
Sumedėjusios lianos yra ilgaamžės, daugelis rūšių ir veislių, tinkamai prižiūrimos gyvena po kelis dešimtmečius. Dekoratyvumui palaikyti, lianas būtina genėti atjauninimo tikslais. Priešingai, kartais vyraujančiai nuomonei, augalai nenukenčia, o dar labiau ima vešėti, gausiau žydėti ir derėti. Be abejo, būtina žinoti rūšies biologiją ir genėjimo darbus atlikti tinkamu laiku.
Būtų neteisinga, jeigu pamirštume ir nepaminėtume vienmečių ir daugiamečių žolinių lianų. Lietuvos floroje sutinkama palyginti nemažai savaiminių lianų. Tur būt visi pažįstame baltąją brienę (Bryonia alba), patvorinę vynioklę (Calystegia sepium), dirvinį vijoklį (Convolvulus arvensis), paprastąjį apynį (Humulus lupulus), karklaviją (Solanum dulcamara), vijoklines pupeles (Phaseolus), sėjamąjį žirnį (Pisum sativum), bent kelias vikių rūšis (Vicia), lipikų (Galium) kelias rūšis ir kt. Šios lianos , išskyrus vieną kitą rūšį yra neaukštos, taigi „džiungles“ sukuria pievose, pamiškėse, upių pakrantėse. Darželiuose, betgi, jau seniai yra auginami purpurinis sukutis (Ipomoea purpurea), kvapusis pelėžirnis (Lathyrus odoratus), didžioji nasturtė (Tropaeolum majus) dekoratyvinės raudonžiedės vijoklinės pupelės (Phaseolus coccineus) ir kt. Šiais laikais sėklų parduotuvėse galima nusipirkti labai daug įvairių dekoratyvių augalų, tame tarpe ir lianų, sėklų. Taigi, turime galimybę patys išbandyti naujus mums augalus, nepamirštant ir senųjų, gerai žinomų.
Gintarėlė Jurkevičienė, 2011-03-18
