SPANGUOLĖ: JOS RŪŠYS IR PAPLITIMAS
Viename žurnalisto gamtininko Leonardo Grudzinsko straipsnyje „Spanguolė – gervių ir laumių uoga“ pasakojamas toks padavimas apie spanguolių kilmę: „girdi, vietoj Dunojaus akivaro senovėje bangelėmis teškeno gražus ežerėlis. Naktį į jo atabradus subrido baltaplaukės, baltakrūtės laumiukės. Patekėjo mėnuo. Mėnuo jaunikaitis. Sidabro šviesa nutvilkė gražuoles. Tosios susigėdusios gervėmis pavirto, raistų glūdumosna nuplasnojo. Ant samanų kilimo laumiukės pamiršo karolius iš rubino – raudonojo brangakmenio. Užburti buvo tie karoliai, neatiteko jaunam mėnuliui, o pavirto spanguolėmis – laumių uogomis. Senovinėse lietuvių liaudies pasakose, užrašytose daktaro Antano Basanavičiaus, spalgena gervės uoga vadinama. Gervių uogelei raudoskruostę spanguolėlę priskyrė ir Gardino, Gervėčių, Pelesos gudai ir lietuviškų salų Gudijoje lietuviai. Spalgena gervės uoga vadinama ir Šiaurės Amerikos, Kanados indėnų, Aliaskos eskimų, skandinavų: suomių, švedų, norvegų. Islandijoje spalgena – baltojo tetervino (žvynės) uoga. Tai susiję su spanguolės žiedu, kuris primena kilnų raistų paukštį – gervę."
Stambiauogės spanguolės
Spanguolė (Vaccinium) priklauso erikinių (Ericaceae) šeimai, Vaccinium genčiai, Oxycoccus pogentei. Tai – visžaliai, šliaužiantys krūmokšniai su plonais stiebais, kurie kontaktinėse vietose įsišaknija. Lapai odiški, nedideli, pražanginiai; žiedai dvilyčiai, rožiniai ar balti, kekėse po kelis, rečiau pavieniai, ant siūliškų žiedkočių; taurelė keturdantė; vainikėlis keturskiltis, skiltys ryškiai atlenktos atgal („gerviška“ žiedo forma). Mezginė apatinė, vaisius – raudona, kartais beveik juoda daugiasėklė uoga su taurelės liekanomis viršūnėje. Gentyje yra 3 rūšys, paplitusios šiaurės pusrutulyje.
Paprastoji spanguolė (Vaccinium oxycoccos L.) (sinonimas: Oxycoccus palustris Pers.) paplitusi Eurazijos ir Šiaurės Amerikos šalto ir vidutinio klimato zonose. Dažna ir Lietuvoje. Auga aukštapelkėse ir tarpinio tipo pelkėse, rečiau žemapelkėse, užpelkėjusiuose miškuose. 2017 m. VDU Kauno botanikos sode buvo patvirtintos natūraliose augavietėse atrinktos 5 lietuviškos veislės: ‘Reda’, ‘Vita’, ‘Amalva’, ‘Žuvinta’ ir ‘Vaiva’.
Smulkiauogės spanguolės (Vaccinium microcarpum (Turcz. ex Rupr.) Schmalh.) (kai kur laikoma V. oxycoccos sinonimu) – paplitimo arealas artimas paprastosios spanguolės arealui, tik jos ribos (pietinė ir šiaurinė) eina šiek tiek įšiauriau. Lietuvoje paplitusi mažiau už paprastąją. Auga tik aukštapelkėse.
Stambiauogė spanguolė (Vaccinium macrocarpon Aiton) (sinonimai: Oxycoccus macrocarpos (Aiton) Pers.) savaime auga Šiaurės Amerikos šiaurinėje dalyje, pelkėse. Sukultūrinta, šiuo metu žinoma keli šimtai veislių. Didžiausios spanguolynų plantacijos yra JAV ir Kanadoje; taip pat auginama Čilėje, Turkijoje, Rumunijoje, Azerbaidžane, Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje. Lietuvoje pradėta auginti ir tirti Botanikos institute nuo 1965 m. Šiuo metu čia auginamos ir tiriamos 36 stambiauogių spanguolių veislės ir hibridai, Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sode tiriamos 53 veislės ir hibridai, Vilniaus universiteto botanikos sode – 37.
Stambiauogės spanguolės nuo paprastosios skiriasi stambesnėmis (10–27 mm skersmens) uogomis, tvirtesniais, ilgesniais (iki 1,5–1,8 m) stiebais, stačiais, 5–15 cm aukštumo generatyviniais (ant kurių užsimezga uogos) ūgliais, stambesniais (10–20 mm ilgio), abipus žaliais, bukaviršūniais lapais.
Viršuje – įvairių stambiauogių spanguolių veislių uogos, apačioje – paprastosios spanguolės uogos.
STAMBIAUOGIŲ SPANGUOLIŲ AUGINIMAS IR PLANTACIJOS
Stambiauogių spanguolių auginimo kultūros pradžia siekia 1816 m. JAV. Jų auginimo pradininku laikomas sodininkas mėgėjas Henris Holas (Henry Hall). 1866 m. JAV įsikūrė spanguolių augintojų organizacija, tuomet vienijusi apie 70 fermerių. Šiuo metu pasaulyje yra tūkstančiai hektarų stambiauogių spanguolių plantacijų.
Didžiausi šių uoginių augalų plotai telkiasi JAV ir Kanadoje. JAV spanguolynai užima apie 16 000 ha (pagrindinės valstijos – Viskonsinas, Masačusetsas, Naujasis Džersis ir Oregonas), o metinė produkcija siekia apie 350–370 tūkst. tonų. Kanadoje spanguolės auginamos maždaug 7 000 ha plote (vyrauja Kvebeko ir Britų Kolumbijos provincijos), o metinė produkcija sudaro apie 150–200 tūkst. tonų.
Čilėje spanguolių plantacijos užima apie 400 ha, o metinė produkcija siekia 10–25 tūkst. tonų. Azerbaidžane auginama apie 640 ha spanguolių, per metus užauginama apie 2,8–3,4 tūkst. tonų uogų. Ukrainoje ir Latvijoje spanguolių auginimo plotai panašūs – apie 190 ha: Ukrainoje metinė produkcija sudaro apie 400–480 tonų, Latvijoje – apie 340–350 tonų. Baltarusijoje spanguolynai užima apie 77 ha, o metinė produkcija siekia apie 250–270 tonų. Mažesnius spanguolynus taip pat augina Rumunija, Bulgarija ir Turkija. Daugiau kaip 90 % pasaulinės spanguolių produkcijos pagaminama JAV ir Kanadoje.
Lietuvoje didelėmis spanguolių plantacijomis pasigirti negalime, tačiau kai kurie uogines kultūras auginantys ūkininkai augina ir nedidelius spanguolynus.
Plantacijose dažniausiai auginamos šios veislės: ‘Stevens’, ‘Early Black’, ‘Ben Lear’, ‘Pilgrim’, ‘Bergman’, ‘Searles’, ‘Howes’, ‘McFarlin’, ‘Crowley’.
Įrengtas spanguolynas yra ilgaamžis, jis gali gyvuoti toje pačioje vietoje 70–80 ir daugiau metų. Šliaužiantys ūgliai greitai dengia plotą, o generatyviniai (stačiai kylantys) ūgliai formuoja žiedus ir uogas. Todėl po kelių metų susiformuoja tankus spanguolių sąžalynas, kuris rudenį, atšalus orams, keičia spalvą iš žalios į raudonai violetinę, o gegužės mėnesį – vėl į žalią. Pagrindiniai reikalavimai spanguolynui – tai tinkamo rūgštingumo (pH 3,7–4,5) purus substratas, pakankama, tačiau ne per didelė drėgmė ir saulėta vieta. Tinkama priežiūra (piktžolių naikinimas, savalaikis tręšimas, smėlinimas arba durpinimas kas 3–4 metus, šliaužiančių ūglių trumpinimas, tankumo reguliavimas, apsauga nuo ligų arba kova su jomis), klimatinės sąlygos, veislės požymiai įtakoja derlingumą, kuris vidutiniškai siekia 1–2,5 kg iš m2. Todėl jei jums patinka triūsti sode ir negalite ar nenorite braidžioti po laumių ir raganų pelkes, sukurkite savo nuosavą spanguolyną ir kiekvieną rudenį gardžiuositės šiomis tikrai gyvybės uogos vardo vertomis uogomis.
STAMBIAUOGIŲ SPANGUOLIŲ VEISLĖS
Šiuo metu žinoma daugiau kaip 250 stambiauogių spanguolių veislių. JAV spanguolių derlingumas plantacijose nuo 1911 iki 1997 m., t. y. per 86 metus, padidėjo nuo 0,2 iki 1,8 kg/m². Pastaraisiais metais (2023 m. duomenimis) šiose valstijose vidutinis derlius siekia 2,6–2,9 kg/m², o rekordinis – iki 4,5 kg/m². Didėjantis derlingumas rodo technologijų, selekcijos ir ūkininkavimo praktikų pažangą.
Lietuvoje įvairias stambiauogių spanguolių veisles tiria trys mokslo įstaigos: šių kultūrų auginimo ir tyrimų Lietuvoje pradininkas – Gamtos tyrimų centro Botanikos institutas (GTC BI), Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodas (VDU KBS), kuriame šiuo metu sukauptos didžiausios stambiauogių ir paprastosios spanguolės veislių bei selekcinių numerių kolekcijos, taip pat mūsų botanikos sodas – Vilniaus universiteto botanikos sodas (VU BS).
Remiantis GTC BI tyrimų duomenimis, vidutinis įvairių veislių derlingumas siekia 0,5–1,7 kg/m², VDU KBS duomenimis – 0,3–3,2 kg/m². Kai kuriais metais (1996 ir 1998 m.) atskirų veislių ir selekcinių linijų derlius siekė 4,0–5,6 kg/m² (Bain 10, ‘Pilgrim’, ‘Le Munyon’, ‘Ben Lear’). VU BS vidutiniai įvairių veislių derliai varijavo nuo 0,5 iki 2,2 kg/m².
2012–2013 m. buvo ypač derlingi: nemažos dalies veislių derlingumas siekė 2–3 kg/m². Tuo laikotarpiu derlingiausios buvo ‘Stevens’ (5,2 kg/m²) ir ‘Howes’ (4,1 kg/m²) veislės.
Remiantis stambiauogių spanguolių aprašais, pagal uogų masę jos skirstomos į šias grupes:
Pagal derlingumą stambiauogių spanguolių veislės gali būti skirstomos į šias grupes:
Pagal uogų prinokimo laiką veislės skirstomos į:
VEISLIŲ APRAŠAI
‘Baifay’ – veislė sukurta 1950 m. JAV. Veislė vidutinio vėlyvumo. Uogos raudonos, netolygiai nusispalvinusios, cilindrinės arba rutuliškos, labai stambios: vidutinis uogų ilgis – apie 16 mm, skersmuo – apie 15 mm, masė – 1,7–2,0 g. Derlingumas didelis – 1,5–1,8 kg/m². Uogos nelabai tinkamos sandėliavimui. Dėl atsparumo grybinėms ligoms pateikiamos dvi nuomonės – veislė vertinama kaip labai atspari arba neatspari.
‘Beckwith’ – hibridinė veislė, sukurta 1950 m. Veislė priskiriama vidutinio vėlyvumo–vėlyvoms. Uogos tamsiai raudonos, kiaušinio formos, vidutinio dydžio: vidutinis uogų ilgis siekia apie 15 mm, skersmuo – apie 13 mm, vidutinė masė – apie 1,0 g. Derlingumas didelis – 1,5–2,2 kg/m². Uogos prastai išsilaiko sandėliuojamos. Veislė yra vidutiniškai atspari grybinėms ligoms.
‘Ben Lear’ – veislė, atrinkta iš natūralių augaviečių Viskonsino valstijoje (JAV) 1880 m., o gamybiniam auginimui perduota 1901 m. Veislė ankstyva. Uogos ovalios, tamsiai raudonos, stambios: vidutinis uogų ilgis siekia apie 13 mm, skersmuo – apie 15 mm, vidutinė masė – 1,1–1,2 g. Derlingumas didelis – 1,5–2,8 kg/m². Uogos gerai išsilaiko sandėliuojamos. Veislė vidutiniškai atspari grybinėms ligoms. Lietuvoje tiriama nuo 1984 m.
‘Bergman’ – veislė, sukurta JAV, kryžminant ‘Early Black’ ir ‘Searles’, įregistruota 1961 m. Veislė ankstyva–vidutinio vėlyvumo. Tai populiari veislė Kanados plantacijose. Uogos tamsiai raudonos, cilindrinės arba kiaušinio formos, stambios: vidutinis uogų ilgis siekia apie 15 mm, skersmuo – apie 14 mm, vidutinė masė – 1,1–1,2 g. JAV derlingumas siekia apie 2,0 kg/m², Lietuvoje – 0,8–2,1 kg/m². Uogos netinkamos sandėliavimui. Veislė vidutiniškai atspari grybinėms ligoms. Lietuvoje tiriama nuo 1972 m.
‘Black Veil’ – veislė, atrinkta 1890 m. Masačusetso valstijoje (JAV) iš natūralių augaviečių. Veislė labai ankstyva. Uogos juosvai raudonos, kiaušinio formos, vidutinio dydžio: vidutinis uogų ilgis siekia apie 14 mm, skersmuo – apie 13 mm, vidutinė masė – 0,8–0,9 g. Veislė labai derlinga – 1,5–1,8 kg/m². Uogos neblogai išsilaiko sandėliuojamos. Remiantis ilgalaikiais tyrimais, veislės atsparumas grybinėms ligoms vertinamas nevienodai: VDU KBS duomenimis, tai labai atspari grybinėms ligoms veislė, o VU BS duomenimis – labiausiai grybinėmis ligomis serganti veislė. Lietuvoje tiriama nuo 1972 m.
‘Crowley’ – veislė gauta JAV, sukryžminus ‘McFarlin’ × ‘Prolific’, gamybiniam auginimui perduota 1961 m. Veislė vidutinio ankstyvumo. Uogos raudonos arba tamsiai raudonos, cilindrinės, didelės: vidutinis uogų ilgis ir skersmuo siekia apie 15 mm, vidutinė masė – 1,2–1,3 g. Šviežios uogos pakankamai gerai laikosi ilgesnį laiką. Derlingumas nedidelis arba vidutinis – 0,5–1,5 kg/m². Augalai gana atsparūs grybinėms ligoms.
‘Early Black’ – veislė atrinkta 1852 m. natūraliose augavietėse Masačusetso valstijoje (JAV). Veislė ankstyva. Uogos tamsiai raudonos, kiaušinio formos arba beveik rutuliškos, vidutinio dydžio: vidutinis uogų ilgis siekia apie 14 mm, skersmuo – apie 13 mm, vidutinė masė – 0,9–1,1 g. JAV derlingumas sudaro apie 10 t/ha (1,0 kg/m²), Lietuvoje – 0,7–2,2 kg/m². Uogos labiau tinkamos perdirbimui nei sandėliavimui. Veislė nelabai atspari grybinėms ligoms.
‘Early Richard’ – veislė sukurta 1870 m. JAV. Veislė ankstyva. Uogos tamsiai raudonos, cilindrinės, netolygiai nusispalvinusios, vidutinio dydžio: vidutinis uogų ilgis – apie 14 mm, skersmuo – apie 13 mm, vidutinė masė – 0,9–1,0 g. Derlingumas mažas arba vidutinis – 0,7–1,6 kg/m². Uogos netinkamos ilgam laikymui. Veislė gana atspari grybinėms ligoms.
‘Franklin’ – ‘Early Black’ × ‘Howes’ hibridas, gautas 1930 m. JAV, gamybiniam auginimui perduotas 1961 m. Veislė vidutinio vėlyvumo–vėlyva. Uogos juosvai raudonos, kiaušinio formos, vidutinio dydžio arba stambios: vidutinis uogų ilgis – apie 14 mm, skersmuo – apie 13 mm, masė – 0,9–1,2 g. JAV derlingumas siekia iki 1,8 kg/m², Lietuvoje – vidutinis (0,9–1,2 kg/m²). Uogos nelabai gerai laikosi sandėliuojamos. Dėl atsparumo grybinėms ligoms pateikiamos dvi nuomonės – veislė vertinama kaip atspari arba gana neatspari. Lietuvoje tiriama nuo 1972 m.
‘Habelman 2’ – veislė sukurta 1960 m. JAV. Veislė vidutinio vėlyvumo–vėlyva. Uogos tamsiai raudonos, netolygiai nusispalvinusios, cilindrinės, stambios: vidutinis uogų ilgis – apie 16 mm, skersmuo – apie 14 mm, masė – 1,4–1,5 g. Derlingumas didelis – 1,7–2,0 kg/m². Uogos neblogai laikosi sandėliuojamos. Augalai gana neatsparūs grybinėms ligoms.
‘Hollison’ – veislė sukurta 1930 m. JAV. Veislė vidutinio vėlyvumo. Uogos tamsiai raudonos, netolygiai nusispalvinusios, kiaušinio formos, stambios: vidutinis uogų ilgis – apie 18 mm, skersmuo – apie 16 mm, masė – 1,3–1,5 g. Derlingumas vidutinis arba didelis – 1,4–2,1 kg/m². Uogos neblogai laikosi sandėliuojamos. Veislė vidutiniškai atspari grybinėms ligoms.
‘Hollister Red’ – veislė sukurta 1970 m. JAV. Veislė vidutinio vėlyvumo–vėlyva. Uogos raudonos, kiaušinio formos, stambios: vidutinis uogų ilgis – apie 17 mm, skersmuo – apie 15 mm, masė – apie 1,3 g. Derlingumas vidutinis – apie 1,2 kg/m². Uogos gerai laikosi sandėliuojamos. Veislė vidutiniškai atspari grybinėms ligoms.
‘Howes’ – viena seniausių JAV veislių, atrinkta 1843 m. natūraliose augavietėse Masačusetso valstijoje. Veislė vidutinio vėlyvumo. Uogos tamsiai raudonos, kiaušiniškos, vidutinio dydžio: vidutinis uogų ilgis ir skersmuo – apie 13 mm, masė – apie 1,0 g. JAV derlingumas siekia apie 1,5 kg/m², Lietuvoje – didelis (1,7–1,9 kg/m²). Uogos gerai laikosi sandėliuojamos. Veislė vidutiniškai atspari grybinėms ligoms.
‘Le Munyon’ – veislė sukurta 1930 m. JAV. Veislė labai ankstyva. Uogos raudonos, netolygiai nusispalvinusios, ovalios arba kiaušinio formos, stambios arba labai stambios: masė – 1,2–1,7 g. Derlingumas vidutinis arba didelis – 1,2–2,2 kg/m². Uogos netinkamos sandėliavimui. Augalai nelabai atsparūs grybinėms ligoms.
‘Matthews’ – veislė sukurta 1920 m. JAV. Veislė vėlyva. Uogos tamsiai raudonos, ovalios arba kiaušinio formos, stambios: masė – 1,2–1,3 g. Derlingumas vidutinis – 1,0–1,4 kg/m². Uogos nelabai tinkamos sandėliavimui. Veislė neatspari grybinėms ligoms.
‘McFarlin’ – veislė sukurta 1874 m. Masačusetso valstijoje (JAV) ir yra viena labiausiai paplitusių Ramiojo vandenyno pakrantėse. Veislė vėlyva. Uogos tamsiai raudonos, netolygiai nusispalvinusios, cilindrinės arba kiaušinio formos, stambios: vidutinis uogų ilgis – apie 14 mm, skersmuo – apie 13 mm, masė – 1,1–1,2 g. Derlingumas vidutinis – 0,9–1,4 kg/m². Uogos puikiai tinka sandėliavimui. Veislė labai atspari grybinėms ligoms.
‘Pilgrim’ – veislė sukurta JAV, sukryžminus ‘Prolific’ ir ‘McFarlin’, įregistruota 1961 m. Veislė vidutinio vėlyvumo–vėlyva. Uogos purpurinės, cilindrinės, su silpna melsva vaškine apnaša, stambios arba labai stambios: vidutinis uogų ilgis – apie 16 mm, skersmuo – apie 15 mm, masė – 1,4–1,6 g. Derlingumas didelis arba labai didelis – 1,6–2,7 kg/m². Uogos gerai laikosi sandėliuojamos. Veislė vidutiniškai atspari grybinėms ligoms. Lietuvoje tiriama nuo 1986 m.
‘Prolific’ – veislė sukurta 1900 m. JAV. Veislė vidutinio vėlyvumo–vėlyva. Uogos tamsiai raudonos, netolygiai nusispalvinusios, beveik rutuliškos, stambios: vidutinis uogų ilgis ir skersmuo – apie 15 mm, masė – 1,1–1,3 g. Derlingumas vidutinis arba didelis – 1,0–1,7 kg/m². Uogos labiau tinkamos perdirbimui nei sandėliavimui. Dėl atsparumo grybinėms ligoms pateikiamos dvi nuomonės – veislė vertinama kaip labai neatspari arba vidutiniškai atspari.
‘Searles’ – veislė atrinkta 1893 m. JAV iš natūralių augaviečių. Veislė ankstyva–vidutinio vėlyvumo. Uogos juosvai raudonos, cilindrinės, netolygiai nusispalvinusios, stambios: vidutinis uogų ilgis – apie 15 mm, skersmuo – apie 14 mm, masė – apie 1,2 g. Derlingumas svyruoja nuo vidutinio iki didelio – 0,9–2,0 kg/m². Uogos nelabai tinkamos sandėliavimui. Veislė neatspari grybinėms ligoms.
‘Stevens’ – veislė sukurta JAV, sukryžminus ‘McFarlin’ ir ‘Potter’, įregistruota 1950 m. Veislė vidutinio vėlyvumo. Uogos tamsiai raudonos, ovalios, stambios arba labai stambios: vidutinis uogų ilgis – apie 17 mm, skersmuo – apie 15 mm, masė – 1,4–1,7 g. Derlingumas didelis – apie 2,0 kg/m². Uogos gerai laikosi sandėliuojamos. Augalai vidutiniškai atsparūs grybinėms ligoms.
‘Washington’ – veislė sukurta JAV; tiksli kilmė nežinoma, tačiau manoma, kad tai ‘McFarlin’ × ‘Prolific’ hibridas. Veislė ankstyva–vidutinio vėlyvumo. Uogos purpurinės, cilindrinės, stambios: vidutinis uogų ilgis ir skersmuo – apie 15 mm, masė – 1,3–1,4 g. Derlingumas didelis – 1,9–2,0 kg/m². Uogos neblogai laikosi sandėliuojamos. Veislė nelabai atspari grybinėms ligoms. Lietuvoje tiriama nuo 1984 m.
‘Wilcox’ – veislė gauta JAV, sukryžminus ‘Howes’ × ‘Searles’, gamybiniam auginimui perduota 1950 m. Veislė vidutinio vėlyvumo–vėlyva. Uogos tamsiai raudonos, netolygiai nusispalvinusios, lašo formos, vidutinio dydžio: vidutinis uogų ilgis – apie 15 mm, skersmuo – apie 12 mm, masė – apie 1,0 g. JAV derlingumas siekia iki 2,0 kg/m², Lietuvoje – nuo vidutinio iki didelio (1,4–1,8 kg/m²). Augalai pasižymi intensyviu augimu. Uogos gerai laikosi sandėliuojamos. Veislė neatspari grybinėms ligoms.
‘Woolman’ – veislė sukurta 1897 m. JAV. Veislė vidutinio vėlyvumo. Uogos tamsiai raudonos, ovalios arba cilindrinės, stambios: vidutinis uogų ilgis – apie 17 mm, skersmuo – apie 14 mm, masė – 1,0–1,4 g. Derlingumas didelis – apie 2,0 kg/m². Uogos vidutiniškai tinkamos sandėliavimui. Veislė neatspari grybinėms ligoms.
Lietuvos valstybinio augalų veislių tyrimo centro „Nacionaliniame augalų veislių sąraše“ nuo 1999 m. įrašytos penkios stambiauogių spanguolių veislės – ‘Black Veil’, ‘Ben Lear’, ‘Pilgrim’, ‘Stevens’ ir ‘Washington’. Pagal specialistų atliktų tyrimų duomenis jos pripažintos itin geros ūkinės vertės ir tinkamos auginti Lietuvos agroklimatinėmis sąlygomis. Tačiau yra ir kitų perspektyvių veislių, kurias taip pat verta auginti Lietuvoje. Pavyzdžiui, stambiomis uogomis pasižymi ‘Baifay’, ‘Woolman’, ‘Prolific’, o dideliu derlingumu – ‘Howes’ ir ‘Wilcox’. Nors ne visos šios veislės pasižymi dideliu atsparumu grybinėms ligoms, su šiomis problemomis galima sėkmingai kovoti, taikant tinkamas agrotechnines ir augalų apsaugos priemones.
STAMBIAUOGIŲ SPANGUOLIŲ DERLIAUS NUĖMIMO BŪDAI
Spanguolių uogos užmezgamos iš 40–80 % visų žiedų. Žiedus apdulkina vabzdžiai, daugiausia bitės ir kamanės, nors didelė dalis uogų užsimezga ir dėl savidulkos. Kanadoje auginamose plantacijose spanguolių žydėjimo metu dažnai statomi iš bitininkų nuomojami aviliai – viename hektare paprastai pastatomi keturi aviliai.
Derlius būna nevienodas ir priklauso nuo oro sąlygų, agrotechnikos bei veislės savybių. Spanguolių uogos laikomos sunokusiomis, kai 70–80 % uogų sėklų yra parudavusios (subrendusios), o pačios uogos – intensyviai ir tolygiai nusispalvinusios. Derlius renkamas rugsėjo–spalio mėnesiais. Didžiausias biologiškai aktyvių medžiagų kiekis sukaupiamas rudenį natūraliai prinokusiose uogose.
Stambiauogės spanguolės renkamos dviem būdais – sausuoju arba šlapiuoju. Sausuoju būdu uogos renkamos rankomis, samteliu arba specialiomis mašinomis. Mechanizuotas rinkimas taikomas retai, o rankomis ar samteliu uogos dažniausiai renkamos nedideliuose plotuose. Šukuojant uogienojus samteliu, apie 20–30 % derliaus lieka nenurinkta, todėl vėliau jis papildomai renkamas rankomis. Šis būdas taikomas uogoms, skirtoms šviežiai rinkai.
Didelėse plantacijose dažniausiai naudojamas šlapiasis derliaus nuėmimo būdas. Tuomet spanguolynas užliejamas maždaug 50 cm vandens sluoksniu, o uogos specialiomis mašinomis numušamos nuo ūglių. Dėl uogose esančių oro ertmių jos iškyla į vandens paviršių ir specialiais plūdurais sustumiamos į vieną vietą. Vėliau transporteriais arba siurbliais uogos perkeliamos į transporto priemones. Taip surinktas uogas būtina nedelsiant perrinkti, atskiriant pažeistas ir supuvusias, ir kuo greičiau perdirbti arba užšaldyti, nes šlapios uogos greitai genda.
Derliaus nuėmimas valstybinėje žemės ūkio įmonėje "Beloruskya žuraviny"
UOGŲ LAIKYMAS IR IŠSAUGOJIMAS
Pramoninėje gamyboje šviežias spanguoles rekomenduojama laikyti 2–4 mėnesius +2–4 °C temperatūroje, esant 90–95 % santykinei oro drėgmei, o užšaldytas uogas – 12–18 mėnesių –18 °C temperatūroje, vakuuminėje arba vandeniui nepralaidžioje pakuotėje.
Buitiniam naudojimui spanguolės geriausiai išsilaiko patalpose ar šaldytuvuose esant –1 °C temperatūrai arba greitai užšaldytos –25–30 °C temperatūroje ir laikomos hermetiškose pakuotėse pastovioje –18 °C temperatūroje. Didžiausi uogų masės (25–40 %) ir biologiškai aktyvių medžiagų nuostoliai patiriami laikant spanguoles nereguliuojamos temperatūros ir drėgmės aplinkoje, pavyzdžiui, supiltas nedideliu sluoksniu palėpėse ar krepšiuose.
Tokiais atvejais spanguoles geriau laikyti vandenyje – medinėse statinaitėse, emaliuotuose ar stikliniuose induose, paslėgtas ir laikomas +4 °C temperatūroje. Tuomet biologiškai aktyvių medžiagų nuostoliai būna panašūs kaip laikant uogas šaldiklyje. Atšildytas uogas būtina nedelsiant perdirbti arba suvartoti, nes jos greitai praranda prekinę ir maistinę vertę. Laikymui skirtos uogos turi būti sausos.
Paprastosios spanguolės (Vaccinium oxycoccos L.) uogose nokimo metu cheminių elementų (azoto, fosforo, kalio, natrio, kalcio, mangano) kiekis didėja, nors ir nevienodai. Lyginant pradėjusias nokti ir visiškai prinokusias uogas, labiausiai padidėja kalio kiekis – 1,9 karto, mažiausiai – azoto ir kalcio – 1,4 karto. Prinokusiose uogose sukaupiamas didžiausias benzoinės rūgšties kiekis.
Laikant uogas užšaldytas arba vandenyje, esant +4 °C temperatūrai, organinių medžiagų kiekis beveik nekinta. Laikant uogas sausai +4 °C temperatūroje, jos netenka vandens. Laikymo sąlygos nedaug keičia ir cheminių elementų kiekį uogose – tik natrio kiekis šviežiai surinktose uogose yra didesnis nei penkis mėnesius laikytose.
Lyginant paprastosios spanguolės uogas, išlaikytas keturis mėnesius šaldiklyje, su visiškai prinokusiomis rudenį rinktomis uogomis, nustatyta, kad pektinų kiekis sumažėjo 2,5 karto, o vitamino C – 2,3 karto.
Taigi, uogas reikėtų rinkti visiškai prinokusias ir, tinkamai laikant, jomis galima mėgautis visą žiemą ar net iki kito derliaus.
SPANGUOLIŲ BIOLOGIŠKAI AKTYVIOS MEDŽIAGOS
Spanguolės nuo seno vertinamos ne tik kaip maistingos uogos, bet ir kaip augalai, turintys įvairių biologiškai aktyvių junginių. Įvairiose kultūrose jos buvo naudojamos kasdienėje mityboje, o taip pat siejamos su gera savijauta ir organizmo stiprinimu. Svarbu pabrėžti, kad spanguolės yra maisto produktas, o ne vaistinis preparatas, todėl jų vartojimas nepakeičia gydytojo paskirto gydymo.
Spanguolių sultys vartojamos šviežios arba maišomos su kitomis sultimis, pavyzdžiui, su raudonųjų burokėlių sultimis (1 : 1). Tokie gėrimai tradiciškai pasirenkami kaip mitybos raciono dalis. Kai kuriose šalyse spanguolių sultys ir trintos uogos buvo naudojamos ir išoriniam naudojimui – odos priežiūrai ar paviršinių pažeidimų priežiūrai.
Paprastosios spanguolės (Vaccinium oxycoccos L.) sulčių pH yra apie 2,91, t. y. jos pasižymi rūgštine terpe. Tokia cheminė savybė laboratoriniu požiūriu laikoma nepalankia daugelio mikroorganizmų augimui. Šį faktą reikėtų vertinti kaip cheminę uogų savybę, o ne kaip tiesioginį poveikį žmogaus sveikatai. Natūralios spanguolių sultys kartais naudojamos ir kosmetikos tikslais – įdegiui bei pigmentinėms dėmėms šviesinti.
Spanguolės dažnai vartojamos kartu su medumi. Toks derinys tradiciškai pasirenkamas kaip maisto dalis, o kai kuriose liaudies praktikose naudotas ir odos priežiūrai. Taip pat žinomas dantenų masažas trintomis uogomis, kuris buvo taikomas burnos higienai palaikyti.
Spanguolėse aptinkamas sudėtingas ir įvairus biologiškai aktyvių medžiagų kompleksas. Uogose, lapuose ir kituose augalo organuose randamos ursolo ir oleanolo rūgštys, kurios mokslinėje literatūroje siejamos su įvairiomis biologinėmis savybėmis. Spanguolėse taip pat aptinkama benzoinės rūgšties – natūralaus junginio, pasižyminčio antimikrobiniu poveikiu ir padedančio uogoms ilgiau išsilaikyti.
Ypač vertingi yra spanguolių pektinai, kurių gausu, ypač stambiauogėse spanguolėse. Pektinai gali jungtis su kai kuriais metalais (kalciu, stronciu, švinu, kobaltu ir kt.), sudarydami netirpius junginius, kurie nevirškinami ir pašalinami iš organizmo. Dėl šių savybių pektinai siejami su virškinamojo trakto funkcijomis ir mitybos balansu.
Svarbią reikšmę turi ir fenoliniai junginiai – antocianai, leukoantocianai, katechinai, flavonolai bei fenolinės rūgštys. Šie junginiai pasižymi antioksidaciniu poveikiu ir laikomi reikšmingais augalo apsauginės sistemos elementais. Spanguolėse taip pat randamos chlorogeno ir neochlorogeno rūgštys, kurioms priskiriamos įvairios biologinės savybės.
Spanguolės prisideda prie žmogaus mitybos įvairovės ir vitaminų bei mineralinių medžiagų gavimo. Uogose aptinkama vitaminų C, B grupės vitaminų, A, P, taip pat folio rūgšties ir vitamino K₁. Mineralinė sudėtis labai įvairi – nustatyta apie 25 mineraliniai elementai, tarp kurių vyrauja kalis, fosforas, kalcis ir magnis, taip pat randama mangano, geležies, jodo, cinko, vario ir kitų mikroelementų.
Spanguolės – visapusiškai vertingos uogos, kurios nuo seno buvo svarbios žmonių mityboje ir kultūroje. Nors Lietuvoje natūralių spanguolynų plotai mažėja, šias uogas galima sėkmingai auginti ir kultūrinėmis sąlygomis, taip išsaugant jų pažinimą ir naudojimą ateities kartoms.
SPANGUOLIŲ PANAUDOJIMAS
Spanguolės maistui vartojamos tiek šviežios, tiek perdirbtos. Jungtinėse Amerikos Valstijose apie 95 % spanguolių derliaus yra perdirbama, o šviežios uogos sudaro tik apie 5 % visos produkcijos.
Iš spanguolių spaudžiamos sultys, gaminami džemai, morsai, musai, drebučiai ir uogienės. Uogos gali būti džiovinamos įprastiniu būdu arba džiovinamos šalčiu (liofilizuojamos). Spanguolės plačiai naudojamos tradicinėje virtuvėje – jos dedamos į raugiamus kopūstus, iš jų gaminami saldainiai, padažai, desertai. Spanguolėmis gardinamos įvairios salotos, jos taip pat naudojamos konditerinių gaminių puošybai. Spanguolių kisielius yra neatsiejama tradicinių šventinių vaišių dalis.
Stambiauogė spanguolė gali būti auginama ir kaip dekoratyvinis želdynų augalas. Pavasarį ji puošia aplinką baltais, būdingos formos žiedais, vėliau – žalsvomis, palaipsniui rausvėjančiomis, o rudenį – ryškiai raudonomis uogomis. Augalai sudaro tankų sąžalyną, kuris tarsi „kilimas“ padengia dirvos paviršių ir sezoniškai keičia spalvą – nuo žalios pavasarį iki raudonai violetinės rudenį.
Be to, stambiauogė spanguolė naudojama floristikai ir interjero dekoravimui. Ryškios spalvos, sausos ir gerai išsilaikančios uogos ilgą laiką išlaiko dekoratyvumą ir gali būti naudojamos įvairiose kompozicijose.
Parengė A. Meiduvienė, 2026
