KVIEČIAME JAU NE TIK VIRTUALIAI APLANKYTI PARODĄ VU BOTANIKOS SODE KAIRĖNUOSE

INFORMACINIAME CENTRE!

240 km į pietryčius nuo Australijos žemyno nutolusi Tasmanijos sala, arba Australijos Sandraugos Tasmanijos valstija, tėra tik 68 332 km² ploto. Čia gyvena apie 456 000 gyventojų. Seniausi Tasmanijos gyventojai Tasmanijos aborigenai yra visiškai išnykę, o tiksliau išnaikinti. Daugiau kaip 40 proc. salos priklauso nacionaliniams parkams ir pasauliniam paveldui priskirtoms saugomoms teritorijoms.

Čia atvyksta tūkstančiai turistų iš Australijos žemyno ir viso pasaulio aplankyti unikalius gamtos objektus, pažinti Australijai ir tik šiai salai būdingą florą ir fauną. Jeigu turistus ir jų automobilius plukdinantis keltas „Tasmanian spirit“ išplauktų į atvirą vandenyną, kita jo stotelė, prasilenkus su Afrikos žemynu, būtų Argentina.

     

Tasmanijos arboretumas, įsteigtas 1984 m., išsidėstė šiaurinėje salos dalyje šalia Devonporto. Per 66 arboretumo hektarus vingiuoja Dono upė, į kurią čia įteka Melrozo upelis. Vagos šimtmečiais formavo kalkakmenio formacijas, o vietinio geležinkelio tiesėjai – klinčių karjerus. Šiandien šis kraštovaizdis, medžių ir sumedėjusių augalų kolekcijos bei pažintiniai takai traukia lankytojus. Devonporto miesto taryba dalinai finansuoja arboretumą. Pagrindines priežiūrai reikalingas lėšas aukoja privatūs rėmėjai, o visus darbus atlieka vietos bendruomenės savanoriai.

Kiekvienas Tasmanijos arboretumo lankytojas bando išvysti baikštųjį ančiasnapį, kurių kelios šeimynos gyvena arboretumo tvenkinyje. O mažosios kengūros (wallaby) tasmaniečių nestebina, jos drąsios ir dažnai lankosi gyventojų soduose. Paukščių stebėtojai užregistravo ir čia stebi net 80 paukščių rūšių.

   

Tasmanijos arboretumas įsikūrė netoli Cradle kalnų regiono. Tai vienas iš labiausiai lankomų nacionalinių parkų („Cradle Mountain-Lake St Clair“) centrinės salos aukštumų regione. 1545 metrų aukščio virš jūros lygio Cradle kalnas yra šeštasis aukščiausias Tasmanijos kalnas.

Cradle kalnais galima grožėtis ir nuo vertikalių 220 metrų aukščio dolerito uolų, vaizdingai pavadintų „Velnio rykle“ („Devils Gullet“). Norint išvysti šį kraštovaizdį, kuris formavosi apie 200 milijonų metų, reikia keliauti takais per alpinį mišką. Kadangi dėl sausros periodų čia dažnai kyla gaisrai, gamtai vėl ir vėl reikia sutelkti visus resursus atauginti miškus.

  

Žvelgiant nuo dramatiškų „Velnio ryklės“ uolų į atokų Tasmanijos Alpių centrinį plokščiakalnį, Mont Ossa ir Cradle kalnų viršukalnes, nematai jokių žmonių civilizacijos pėdsakų. Čia gali susidaryti įspūdis, kad esi vienintelis žmogus pasaulyje.

Liffey kriokliai („Liffey Falls“) yra valstybinis rezervatas, įsikūręs šaltųjų atogrąžų miškų regione. Šie kriokliai yra vieni gražiausių salos šiaurinėje dalyje. Juos pasiekti gali išsiruošus į kelionę per sumedėjusių paparčių miškus.

  

TASMANIJA: IEŠKANT GONDVANOS

Mes privalome rūpintis medžiais. Jie yra būtini ne tik mūsų buitiniame gyvenime, – kaip kuras, statybinės medžiagos, baldai, maistas ir kt. Medžiai, jų gausa ir sveikata yra būtina sąlyga grynam orui, derlingam dirvožemiui ir švariam vandeniui.  Medžiai yra ta aplinka, nuo kurios priklauso mūsų dvasinė ir psichologinė būsena. Medžiai yra mūsų gerovė, – grožis ir stiprybė, pastovumas ir tvarumas.

Gondvana – superkontinentas, kurį sudarė dabartiniai Afrikos, Australijos, Antarktidos, Pietų Amerikos kontinentai ir Indijos subkontinentas.

Gondvana susidarė maždaug prieš 750–530 mln. metų ir ilgą laiką buvo netoli pietų ašigalio. Po staigaus judėjimo į šiaurę, karbono periode ji susijungė su Šiaurės Amerikos-Baltikos kontinentu sudarydama kitą superkontinentą Pangėją. Jūros periode Pangėja skilo į tą pačią Gondvaną ir Laurazijos superkontinentus.

Dar po 30 mln. metų pati Gondvana pradėjo skilti į šiuolaikinius kontinentus. Indijos ir Ramusis vandenynai susisiekė ir pakito vandenų srovių kryptys. Antarktidoje pradėjo formuotis ledynai, todėl atšalo pasaulio klimatas. O Australijos žemynui judant į šiaurę, jame darėsi vis šilčiau ir sausiau.

Tasmanijos saloje, kuri yra piečiau Australijos žemyno, klimatas išliko drėgnesnis ir vėsesnis. Todėl Gondvanos augalai, tokie kaip araukarijiniai, podokarpiniai, protėjiniai ir mediniai paparčiai, kai kuriuose Tasmanijos regionuose rado prieglobstį. Dėl ypatingų augimo sąlygų ypač vėsiuosiuose drėgnuose miškuose, kalnų drėgnose savanose, kitose unikaliose kalnų augalų bendrijose, net 10 procentų augalų Tasmanijoje yra endemikai, t. y. niekur kitur neaugančių augalų.

Dalyje Tasmanijos ir Australijos žemyno auga augalai, kurie gebėjo prisitaikyti prie dažnų gaisrų ir toleruoja ilgus sausrų periodus.  Klasikinis pavyzdys, – eukaliptai, kurių australai skaičiuoja apie 670 rūšių.

GONDVANA

Gondvanos terminą pasiūlė H. B. Medlicott (1872), vėliau, aprašant panašias uolienas, augalų ir gyvūnų Paleozojaus ir Mezozojaus fosilijas Pietų pusrutulyje, Ottokar Feistmantel (1876) naudojo Gondvanos sistemos terminą.

Gondvana – superkontinentas, kurį sudarė dabartiniai Afrikos, Australijos, Antarktidos, Pietų Amerikos kontinentai ir Indijos subkontinentas. Gondvana susidarė maždaug prieš 750–530 mln. metų ir ilgą laiką buvo netoli pietų ašigalio. Po staigaus judėjimo į šiaurę karbono periode susijungė su Šiaurės Amerikos-Baltikos kontinentu sudarydama kitą superkontinentą Pangėją. Juros periode Pangėja skilo į tą pačią Gondvaną ir Laurazijos superkontinentus. Dar po 30 mln. metų pati Gondvana pradėjo skilti į šiuolaikinius kontinentus.

GONDVANOS  AUGALAI

Antarkties augmenija yra išskirtinė augalų bendruomenė, kuri milijonus metų vystėsi Gondvanos superkontinente, dabar jos atstovų randama keliose atskirose Pietų pusrutulio vietose, įskaitant pietinę Pietų Amerikos dalį, pietinę Afriką, Naująją Zelandiją, Australiją ir Naująją Kaledoniją. Remiantis šių vietų floros panašumais, botanikas Ronaldas Goodyry išskyrė atskirą Antarkties floristinę karalystę, į kurią įeina pietinė Pietų Amerika, Naujoji Zelandija ir kai kurios pietinės salų grupės. R. Goodyry Australija Naująją Gvinėją ir Naująją Kaledoniją priskyrė paleotropinei floristinei karalystei dėl atogrąžų Eurazijos floros antplūdžio į jas.

Prieš milijonus metų Antarktida buvo šiltesnė ir daug drėgnesnė, ir joje galėjo augti Antarkties flora, įskaitant podokarpų ir notofagų miškus. Antarktida taip pat buvo senovės Gondvanos superkontinento dalis, kuri palaipsniui skylo dėl kontinentinio dreifo. Pietų Amerikos atskyrimas nuo Antarktidos prieš 30–35 milijonus metų leido suformuoti Antarkties cirkuliacinę srovę, kuri izoliavo Antarktidą ir pakeitė klimato sąlygas į daug šaltesnes, dėl ko Antarktidos flora vėliau žuvo Antarktidoje, tačiau išliko ir vis dar yra svarbi Pietų Neotropinės (Pietų Amerikos) ir Australazijos, kuri taip pat buvo Gondvanoje, floros dalis.

Australijai slenkant į šiaurę, ji tapo sausesnė; drėgmę mėgstanti Antarkties flora pasitraukė į žemyno rytinę pakrantę ir Tasmaniją, o daugelyje kitų Australijos vietų pradėjo dominuoti akacijos, eukaliptai, kazuarinos ir kserofitiniai krūmai bei žolės. Prie antarkties augmenijos nykimo labai prisidėjo ir į Žemę prieš 65 mln. m. atskriejęs ir Meksikoje nukritęs milžiniškas meteoritas, sukėlęs milžiniškus gaisrus, cunamius ir tankius debesis, dėl kurių, spėjama, Australijoje išnyko apie 75% Gondvanai būdingų rūšių. Žmonės atvyko į Australiją prieš 50–60 000 metų, ir ugnimi taip pat keitė žemyno augmeniją. Dar viena pokyčių banga susijusi su anglų kolonistų įsikūrimu Australijoje.

Antarkties floristinės karalystės sumedėjusių augalų sąrašuose yra spygliuočių podokarpinių (Podocarpaceae), araukarijinių (Araucariaceae) ir Callitroideae pošeimis iš kiparisinių (Cupressaceae) šeimos, tarp magnolijūnų reiktų paminėti protėjinius (Proteaceae), Griseliniaceae, Cunoniaceae, Atherospermataceae ir Winteraceae bei kai kurias gentis, pavyzdžiui, notofago (Nothofagus) ir fuksijos (Fuchsia), sumedėjusius paparčius  iš Dicksonia ir cikus iš Bowenia genčių.

Bendrą Antarkties floristinės karalystės augalų praeitį liudija tiek iškastiniai augalai (fosilijos), tiek šiuolaikiniai, iki šiol gyvenantys. Tuo galima įsitikinti žvelgiant į Tasmanijos arboretumo pateiktą Gondvanos schemą su fosilijų radimo vietomis ir šiuo metu paplitusiais Gondvanos augalais.

Podokarpinių (Podocarpaceae) šeima

Podokarpinių (Podocarpaceae) šeima priskiriama pušiečių eilei (joje Europoje gerai pažįstami augalai – pušys, eglės, kėniai, tujos, kiparisai, kukmedžiai, senokai iš pietų pusrutulio atkeliavusios araukarijos, retai kam matyti skėtkėniai). Podokarpinių šeimoje 173 rūšys sugrupuotos į 18 genčių. Dauguma jų paplitusios buvusio Gondvanos žemyno dalyse – Australijoje, N. Zelandijoje, Pietų Afrikoje, Afrikoje, Indijoje. Dalis rūšių gyvena Centrinėje Amerikoje ar net pasiekia Japoniją.

Podokarpiniai – visžaliai krūmai ar medžiai su tiesiu kamienu ir horizontaliomis šakomis. Lapai išsidėsto spirališkai, rečiau priešiniai, žvyniški ar spygliški, rečiau plokšti, linijiški ar lancetiški, kartais jų funkciją atlieką suplokštėję stiebai. Dvinamiai arba vienanamiai. Vyriški strobilai panašūs į žirginius. Moteriški kankorėžiai dažniausiai redukuoti iki kelių mėsingų žvynų, sunoksta per vienus  metus. Sėklos padengtos mėsingu epimatium. Skilčialapiai du. Visoms rūšims būdinga VAM mikorizė.

Podokarpiniai mokslininkams ilgai buvo nežinomi, pirmoji gentis Dacrydium buvo aprašyta tik 1786 m., pirmasis Podocarpus – 1807 m., Phyllocladus – 1825 m. Iki šiol vyksta diskusijos ir pradedant 1969 m. dalis Dacrydium ar Podocarpus, rečiau kitų genčių rūšių, išskiriamos į atskiras gentis.

Tasmanijoje paplitę 5 podokarpinių rūšys, labai besiskiriančios tiek buveinėmis, kuriose auga, tiek morfologine sandara. Visos rūšys auga drėgnose vietose, bet tai gali būti tiek medžiai lygumose, tiek krūmai alpiniuose regionuose; fotosintezę atlieka suplokštėję stiebai ar lapai (nuo plokščių tikrų lapų iki spyglių); moteriški kankorėžiai mėsingi arba ne, kankorėžio formos ar redukuoti.

Phyllocladus aspleniifolius - vidutinio dydžio (stiebo skersmuo retai viršija 30 cm) medis. Tikrieji lapai spygliški, juos galima stebėti tik pirmaisiais gyvenimo metais. Suaugusio medžio jie redukuoti iki rudos spalvos žvynelių, o lapų funkciją atlieka suplokštėję stiebai – filokladijos. Ši rūšis auga tik Tasmanijoje gausių kritulių zonoje, drėgnuosiuose miškuose ar krūmynuose. Kitos šios genties rūšys auga Naujoje Zelandijoje, Naujoje Gvinėjoje ir Pietryčių Azijoje.

Microcachrys tetragona angliškai vadinamas Creeping Pine (šliaužiančioji pušis) ar Strawberry Pine (žemuoginė pušis) auga atvirose alpinėse ar subalpinėse pietinės, vakarinės ir centrinės Tasmanijos zonose, kartu su žemaūgiais pušūnais Diselma archeri, Pherosphaera hookeriana ir Podocarpus lawrencei, o taip pat Athrotaxis cupressoides medžiais. Rūšis labai jautri gaisrams ir gyvena tik ten, kur jų nebūna, dažniausiai akmeningose vietovėse. Auga labai lėtai, gyvena šimtus metų. Microcachrys gentyje tik viena ir tik Tasmanijoje paplitusi rūšis. Suaugę lapai žvyniški, persidengiantys, išsidėstę priešiškai, 4 eilėmis ant stiebo. Stiebai 1–1,5 mm pločio, jų skerspjūvis kvadratinis. Moteriški kankorėžiai maži (6–8 mm ilgio ir 3–4 mm skersmens), prinokę yra ryškiai raudoni ir mėsingi, su 20–30 sėklų.

   

Araukarijiniai (Araucariaceae)

Visžaliai medžiai su spirališkai išdėstytais, siaurais ar plačiais lapais dažnai lygiagrečiomis gyslomis. Dažniausiai dvinamiai (moteriški ir vyriški kankorėžiai auga ant skirtingų medžių), rečiau vienanamiai ar keičia lytį gyvenimo bėgyje. Vyriški kankorėžiai gana dideli (4–10 cm), cilindriniai, su daugeliu sporofilų ir ± 12 apverstų žiedadulkių maišelių; žiedadulkės be sparnelių. Moteriški kankorėžiai, kurie paprastai būna statūs, rutuliški, subręsta per dvejus metus, santykinai dideli nuo 7 iki 25 centimetrų diametro. Juose 80–200 didelių, valgomų sėklų, kankorėžiai krenta iki brandos. Augimui būtina endomikorizė (šaknų simbiozė su grybais).

Paplitimas ir ekologija. Gamtoje paplitusios pietiniame pusrutulyje. Araukarijų rūšys beveik visos auga atogrąžų miškuose, o pagrindinės išimtys yra Pietų Amerikoje kalnuose auganti Araucaria araucana ir araukarijų rūšys, gyvenančios sklerofitų savanoje Naujojoje Kaledonijoje. Tai gyvosios fosilijos (fosilija – suakmenėjusios, suanglėjusios, mumifikuotos arba sušalusios organizmų mikro ir makro liekanos, jų atspaudai ar veiklos pėdsakai Žemės sluoksniuose), kurių pėdsakų randama mezozojaus eroje abiejuose pusrutuliuose.

Įdomu tai, kad dauguma araukarijinių išliko tropiniuose miškuose, kai tradiciškai teigiama, kad tai magnolijūnams (gaubtasėkliams) tinkamiausios sąlygos, kuriuose šie paprastai laimi konkurenciją su plikasėkliais. Waters et al. (2002) daro išvadą, kad Okeanijos araukarinių sėkmė gali būti labiau dėl jų gebėjimo prisitaikyti prie savo fizinės aplinkos – kritulių, ugnies, edafinių (dirvos) veiksnių – nei jų gebėjimo efektyviai konkuruoti su gaubtasėkliais. Tai yra modelis, kurį dažnai matome plikasėklių paplitime šiauriniame pusrutulyje: jie geriausiai klesti aplinkose, kur didžiausios problemos nėra biotinės (t.y. konkurencija, žolėdžiai ar ligos), tačiau abiotinės (sausros, šaltis, ugnis ar blogos dirvos).

Kilnioji volemija (Wollemia nobilis). Mezozojaus eros vėlyvojo Triaso periodo (251–200 mln. m.) sluoksniuose Australijoje, N. Zelandijoje ir Antarktyje jau randami į volemiją panašių augalų fosilijos, tad spėjama, kad šių augalų kilmės centras buvo Pietryčių Gondvana. Paskutinės rastos volemijos fosilijos yra iš laikotarpio prieš 2 mln. metų. Ir kokia buvo visų gamtininkų nuostaba, kai 1994 m. rugsėjo 10 d. Australijoje, Mėlynuosiuose kalnuose esančiame Volemio nacionaliniame parke atrado šio parko darbuotojas David Noble. Rasti augalai buvo lyginami su kitais spygliuočiais medžiais ir nustatyta, jog tai priešistoriniais laikais augęs araukarijinių šeimos augalas - volemija. Ši rūšis ypatingai dideliame pavojuje, nes visi rasti augalai yra vieno augalo klonas (labai maža genetinė įvairovė, o ji garantuoja rūšies išlikimą pasikeitus augimo sąlygoms). Tad šiuo metu padauginti kilniosios volemijos augalai saugomi panašaus klimato (tėvynėje ji auga vidutinio klimato drėgnajame miške) pasaulio botanikos soduose ir arboretumuose.

Tai visžalis 25–40 m aukščio medis. Žievė labai savita, tamsiai rudos spalvos, gumbuota. Dažniausiai daugiakamienis (seni augalai gali turėti iki 100 skirtingo diametro kamienų). Šakos tankios ir pasižymi tuo, kad išaugusios daugiau nesišakoja. Po kelerių metų ant šakos subrandina kankorėžį. Šiam subrendus, šaka žūva. Nauja šaka atauga iš snaudžiančio pumpuro ant pagrindinio kamieno. Kartais šaka pradeda augti aukštyn, suformuodama naują kamieną. Lapai plokšti, linijiški, 3–8 cm ilgio, 2–5 mm pločio, išsidėstę spirališkai, bet šakų galuose suformuoja 2 ar 4 eiles. Kankorėžio sėklos žalios, 6–12 cm ilgio, 5–10 cm skersmens, subręsta po 18–20 mėn. nuo apdulkinimo. Sėjinukai auga lėtai, augalai ilgaamžiai, kai kuriems rastiems egzemplioriams 500–1000 metų.

  

Protėjiniai (Proteaceae)

Protėjiniai (Proteaceae) – magnolijūnų gentis, priklausanti protėjiečių (Proteales) eilei (šiai eilei dar priklauso tokie augalai kaip: riešutinis lotosas, platanų gentis). Priklauso apie 80 genčių ir 1 600 rūšių. Dauguma augalų – nedideli medžiai ar žemi krūmai, kartais labai trumpu ar gumbo formos požeminiu stiebu, keletas daugiamečių žolių rūšių. Dažniausiai dvilyčiai, retai vienanamiai ar dvinamiai. Lapai dažniausiai išsidėstę pražangiai, retai priešiniai ar mentūriuose; paprasti ar sudėtiniai, lapo kraštas dantytas, pjūkliškas ar dygliuotas, lapo paviršius padengtas plaukelių ar kutikulos. Žiedynai paprasti (dažniausiai kekės ar galvutės) ar sudėtiniai (dažniausiai šluotelės), dažnai išvaizdūs. Žiedai dažniausiai taisyklingi, keturnariai, nedideli. Vaisiai sausi – riešutai, mėsingos dėžutės ar sumedėję lapavaisiai (paprastai atsidarantys tik po gaisro). Daugumai protėjinių būdingos specifinės pridėtinės šaknys su daug šakniaplaukių, kurios intensyvaus augimo sezono metu susiformuoja žemės paviršiuje tarp nukritusių lapų, išskiriančios karboksilatus ir organines rūgštis. Pasibaigus jam, jos sunyksta. Manoma, kad tai yra prisitaikymas prie fosforo ir drėgmės trūkumo. Dėl šių specifinių šaknų protėjiniai yra viena iš nedaugelio šeimų, kuriai nebūdinga AM (vidinė) mikorizė. Dalis rūšių prisitaikiusios augti gaisrų zonoje (turi požeminius stiebus, po gaisro leidžiančius ataugas ar vaisius atsiveriančius po gaisro). Auga Pietų pusrutulyje, daugiausia sausuose subtropikų miškuose, rečiau drėgnuosiuose atogrąžų miškuose. Pagrindinės augimo sritys – Australija, Naujoji Zelandija, Pietų Afrika, Naujoji Kaledonija, Okeanija, Pietryčių Azija. Kelios rūšys plačiai auginamos skintoms gėlėms.

Didžiausios Proteaceae gentys yra Grevillea (t.t. Hakea), Protea, Banksia, Helicia, Leucadendron ir Persoonia. Pagrindinės augimo sritys – Australija (45 gentys, 35 endeminės, t.y. randamos tik ten). Pietų Afrika (14 genčių, 11 endeminių), Naujoji Kaledonija (9 gentys, 6 endeminės). Rytinėje Malaizijoje ir Naujojoje Gvinėjoje kartu auga 8 genčių (endeminių nėra), o Pietų Amerikoje 8 genčių (4 endeminės) augalai.

Tasmanijoje alpinėje, subalpinėje, dykynių (Europoje vadiname viržynais) ir drėgnųjų miškų buveinėse auga 28 protėjinių rūšys iš 12 genčių: Agastachys (1 endeminė), Banksia (2), Bellendena (1 endeminė), Cenarrhenes (1 endeminė), Conospermum (1 endeminė), Grevillea (1), Hakea (6 + 2 endeminės), Isopogon (1), Lomatia (3 endeminės), Orites (4 endeminės), Persoonia (1 + 3 endeminės) ir Telopea (1 endeminė).

Tasmanijoje auga dvi Banksia rūšys: Banksia serrata ir Banksia marginata.

Banksia serrata auga Tasmanijoje tik Rocky Cape nacionaliniame parke ir Flinders saloje, o Australijoje rytinėje pakrantėje. dirvožemiuose susidariusiuose yrant kietoms uolienoms, pavyzdžiui kvarcitui. Tai iki 16 m aukščio medis ar 1–3 m aukščio krūmas vandenyno pakrantėje ar kiliminis krūmas pakrantės uolinguose skardžiuose. Kamienas paprastai vienas, gumbuotas, dažnai pajuodęs po buvusių gaisrų. Jauni ūgliai plaukuoti. Lapai dažniausiai sutelkti šakų galuose, dėl ko laja dažnai atrodo reta. Lapai odiški, 7–20 cm ilgio ir 2–4 cm pločio, lapo kraštas dantytas. Žiedai sutelkti cilindriškose, tankiose 9–10 cm pločio ir 7–15 cm ilgio kekėse. Vaisiai – sumedėję lapavaisiai – sutelkti į kankorėžius panašius vaisynus.

Banksia marginata paplitusi visoje Tasmanijoje ir Pietryčių Australijoje. Tai medis (iki 12 (30) m aukščio) ar krūmas (kartais labai žemas, tik 20 cm aukščio) augantis krūmynuose, dykynėse, pakrantės smėlynuose ar eukaliptų miškuose, kur gaisrų dažnis yra mažas. Kamienas lygus, ypač jaunų augalų. Lapai lancetiški, jaunų augalų dantyti, suaugusių dažniausiai lygiakraščiai. Žiedynai 5–10 cm ilgio 4–6 cm pločio, sudaryti iš maždaug 1 000 žiedų, gelsvi. Lapavaisiai dažnai atsidaro tik po gaisro, t. y. išlieka ant medžio ilgą laiką.

  

Lomatia polymorpha – žinomas kaip kalnų augalas, krūmas ar mažas medis (2,5–4 m aukščio), endeminis Tasmanijoje. Lapai paprasti, linijiniai, 20–80 mm ilgio, 2.5–10 mm pločio; lapkočiai iki 5 mm ilgio. Apatinė lapų pusė apaugusi rūdžių spalvos plaukeliais. Vidurinė lapo gysla ryški, iškilusi. Žiedai balti, kreminiai ar žalsvi. Žydi nuo sausio iki kovo mėn. Vaisiai – tamsiai pilki iki juodų, 20–30 mm ilgio.

Lengvai dauginama sėklomis arba auginiais. Dirvožemiui nereikli. Dažna ir plačiai paplitusi rūšis, aptinkama maždaug į pietus nuo Pjemano upės ir į vakarus nuo Derwent upės subalpinių miškų žemumose, krūmynuose, drėgnose vietose, kartais atogrąžų miškuose, teritorijose nuo jūros lygio iki 1 200 m virš jūros lygio. Kai šios rūšies paplitimas sutampa su L. tinctoria (kaip St. Clair ežero regione), dažnai pasitaiko hibridų.

Hakea teretifolia dygliuotas krūmas iki 3 m aukščio, paplitęs Australijoje ir Tasmanijoje. Lapai spygliški, sukulentiški. Žiedai smulkūs, balti, kekėse po 4–8. Lapavaisiai sumedėję, atsidaro po gaisro.

Cenarrhenes nitida – visžalis krūmas ar mažas medelis, augantis tik Tasmanijos drėgnuosiuose miškuose ir subalpinėje zonoje.

  

Sumedėję paparčiai

Paparčiai Žemėje buvo vieni iš pirmųjų sausumos augalų, atsiradę prieš 360 ml. Metų, tačiau dauguma dabar egzistuojančių šeimų išsivystė vėliau (180–145 mln. m.), veikiamos pakitusios aplinkos (tiek negyvosios, tiek gyvosios – augalų ir gyvūnų). Australijoje pirmos paparčių makrofosilijos datuojamos 340 mln. m. (ankstyvasis karbonas). Paparčiai buvo labai svarbūs sukuriant tinkamas atmosferinės ir dirvožemio savybes pušūnų ir magnolijūnų atsiradimui. Nuo abiejų pastarųjų paparčiai skiriasi tuo, kad neturi sėklų. Didėjant sėklinių augalų įvairovei paparčių reikšmė ir įvairovė mažėjo.

Šiuo metu paparčiai paplitę visame pasaulyje, drėgnose vietose, nes jų sporų vystymuisi reikalingas vanduo. Kai kurios rūšys prisitaikiusios prie sausrų, turi net savotišką ramybės periodą vasarą, bet tai greičiau išimtis.

Tasmanijos paparčiai. Tasmanijoje randamos apie 100 paparčių rūšių, augančių  drėgnuosiuose miškuose (47 rūšys), sausuose miškuose (15), alpinėje zonoje (15), pakrančių kūmynuose (11), vandenyje (8), drėgnojoje savanoje (6) ir vandenyno pakrantėje (1). Iš jų 23 rūšys yra epifitinės, t. y. auga ant medžių ar uolų.

Mediniai Tasmanijos paparčiai (Dicksonia ir Cyathea). Mediniai paparčiai yra labai svarbi Tasmanijos drėgnųjų miškų sudedamoji dalis. Dažnai jie dominuoja pomiškyje, ir padeda sukurti pavėsingą ir drėgną apatinį miško ardą, tinkantį daugybei vandens indų neturintiems augalams ir bestuburiams gyvūnams. Taip pat jie geras substratas epifitams (samanoms ir kitiems, nesumedėjusiems, paparčiams) bei drėgnojo miško medžių sėklų dygimui.

Tasmanijoje auga 5 sumedėjusių paparčių rūšys, formuojančios nors 1 metro kamieną: Todea barbara, Dicksonia antarctica, Cyathea australis, Cyathea cunninghamii, Cyathea x marcescens. Cyathea x marcescens yra natūralus hibridas tarp C. cunninghamii ir C. australis. Kai kurios kitos paparčių rūšys turi kamienus, bet jie retai kada būna aukštesni nei 30 cm, pavyzdžiui, Polystichum proliferum, Blechnum nudum ir Diplazium australe.

Paprastoji diksonija (Dicksonia antarctica) Tasmanijai būdingas medinis papartis. Dicksonia gentyje apie 25 rūšis, paplitusios Naujojoje Gvinėjoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Indonezijoje, Lotynų Amerikoje, Filipinuose, Šv. Elenos saloje. Auga lėtai, maždaug 3 cm per metus, dažniausi būna 4,5–5 m, bet gali pasiekti ir 15 m aukščio.

Kita Tasmanijoje randama medinių paparčių gentis yra taurėpapartis (Cyathea). Ją sudaro virš 470 rūšių, paplitusių pasaulio tropikuose. Dauguma taurėpaparčių turi vieną kamieną, nors keleto rūšių kamienai šakoti arba laipiojantys. Dauguma išvysto raizgią šaknų sistemą.

  

Notofagai (Nothofagus)

Notofagai (Nothofagus) yra notofaginių šeimos (anksčiau buvo priskiriame bukinių, bet remiantis DNR analize buvo išskirta atskira šeima) gentis, kurioje 35-36 rūšys medžių ir krūmų, paplitusių Pietų pusrutulyje: pietinėje Pietų Amerikos dalyje (Čilėje ir Argentinoje. 10 rūšių) bei Australazijoje (rytinėje ir pietrytinėje Australijos dalyje bei Tasmanijoje (3 rūšys), Naujojoje Zelandijoje (4 rūšys), Naujojoje Kaledonijoje (5), Naujojoje Gvinėjoje (14 rūšių)).

Notofagų rūšys šių regionų vidutinio klimato juostos miškuose yra dažnai dominuojančios. Kelios rūšys jau yra natūralizavusios Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Notofagų fosilijų (lapų, vaisių, žiedadulkių) daug randama vėlyvajame kreidos periode Australijoje, Naujoje Zelandijoje, Antarktikoje ir Pietų Amerikoje. Lapai pražanginiai, paprasti, ištisiniai, dantyti ar lygiais kraštais, visžaliai ar vasaržaliai. Vaisiai - maži, trikampiai riešutai, po 1-7 apsupti bendros goželės.

Daugelis atskirų medžių yra labai seni, ir vienu metu buvo manoma, kad kai kurios populiacijos nesugeba atsikurti dabartinėmis sąlygomis, o esami miškai susiformavo kai klimatas buvo vėsesnis, vėliau ši nuomonė buvo paneigta. Nors genties atstovai dabar dažniausiai auga vėsioje, izoliuotoje, kalnų aplinkoje vidutinio ar tropinio klimato platumose, fosilijos rodo, kad jie anksčiau augo daug šiltesnio nei dabar notofagų užimamų klimato sąlygomis.

Nothofagus gunnii, vasaržalis notofagas, vienintelis Tasmanijos vidutinių platumų sumedėjęs augalas metantis lapus. Tai krūmas ar rečiau nedidelis medis, retai pasiekiantis 3 m aukštį, paplitęs tik Tasmanijos kalnuose, jūrinio klimato zonoje iki 1400 m aukščio. Dažniausiai jis sudaro neaukštą iki 2 m sąžalyną, todėl angliškai vadinamas „tanglefoot“. 1847 m. jį aptiko R.C. Gunnas, ir yra įrodymų, kad jis kažkada gyveno Antarktidoje.

Nothofagus cunninghamii yra antra notofagų rūšis aptinkama Tasmanijoje, taip pat Viktorijos valstijoje Australijoje. Ši visžalių notofagų rūšis dažniausiai auga vidutinio klimato miškuose, bet sutinkama ir kalnų regionuose. Miškuose auga 30–40 m aukščio medžiu, kalnuose pasiekia tik 1 m aukštį. Medieną vertinama baldų gamyboje. Miškai vidutiniškai jautrūs gaisrams, po nedidelių gaisrų gali atsistatyti iš sėklų banko ar atžalų, o po didelių, tik iš gretimų miškų. Nothofagus cunninghamii tipo miškas susiformuoja tik per kelis šimtus metų drėgniesiems sklerofiliniams miškams pasiekus brandą.

PO GONDVANOS

Gondvanos superkontinentui skylant keitėsi klimato sąlygos, senieji Godvanos floros atstovai traukėsi į drėgnesnio klimato saleles, o jų vietą užėmė kitų šeimų atstovai.

Mirtiniai (Myrtaceae), kartais priskiriami prie Gondvanos augalų, nes buvusios Gondvanos teritorijoje yra didžiausiai jų įvairovė ir kilmės centras, bet skirtingai nuo kitų, dar bendrame Gondwanos žemyne atsiradusių ir naujai susiformavusiuose žemynuose iki šiol gyvenančių, mirtinių atstovai paplitę visame pasaulyje tropinio ir šilto klimato zonose. Mirtiniai augalai visi sumedėję, turi eterinių aliejų, o žiedai ketur- ar penkianariai, kartais apyžiedis redukuotas. Kuokelių daug, jie dideli, dažniausiai spalvingi. Žiedai pavieniai, pavyzdžiui Leptospermum ar žiedynuose, pavyzdžiui, Melaleuca ir Eucalyptus. Lapai visžaliai, pražanginiai ar priešiniai, paprasti, dažniausiai ištisiniai.

Mirtinių šeimoje 13 gentis ir apie 6 000 rūšių. Gentys, kurių vaisiai yra dėžutės, pavyzdžiui, Eucalyptus, Corymbia, Angophora, Leptospermum ir Melaleuca, neauga Amerikos žemyne, išimtis Metrosideros, auganti Čilėje ir Argentinoje. Gentys, kurių vaisius mėsingas, koncentruojasi Australijos ir Malaizijos regionuose ir neotropikuose.

Eukalpitai paplitę beveik išimtinai Australijoje (XIX a. išsodinti daugelyje Britų imperijos kraštų; savaime nedaug jų auga į šiaurė nuo Australijos iki Filipinų) ir daugelyje vietovių dominuoja. Eucalyptus regnans yra aukščiausias žinomas magnolijūnas (žiedus turintis) augalas. Tasmanijoje vienas medis siekia 99,6 m aukštį (palyginimui aukščiausias pasaulyje medis Sequoia sempervirens, priklausantis pušūnams, auga Šiaurės Amerikoje ir siekia 115,9 m). Į pasaulio aukščiausių medžių dešimtuką taip pat patenka Tasmanijoje augantys Eucalyptus viminalis, Eucalyptus delegatensis ir Eucalyptus obliqua egzmeplioriai. Viso Tasmanijoje auga 29 eukaliptų rūšys, iš kurių 15 yra endeminės.

Eukaliptai išsivystė iš atogrąžų miškų protėvių, prisitaikydami prie aplinkos, kurioje dažna sausra, maistinėmis medžiagomis neturtingi dirvožemiai ir dažni gaisrai. Kai kurios rūšys iki šiol gyvena drėgnose vietose ir formuoja retus, aukštus miškus užpelkėjusiose vietovėse. Tasmanijoje šio tipo miškus sudaro Eucalyptus regnans, užaugantis iki 90 m aukščio, o pomiškyje auga  plačialapiai krūmai, tarp kurių Eucalyptus obliqua ir E. delegatensis. Sausuose Tasmanijos eukaliptų miškuose dominuoja E. amygdalina ir E. tenuiramis, pomiškyje auga Acacia spp., Allocasuarina spp. ir Exocarpos cupressiformis. Baltieji Australijos gyventojai XX a. pradžioje pradėjo, o po 1960 m. reguliariai taiko Australijos aborigenų „lengvų“ gaisrų taktiką. Australijos sausieji miškai ir krūmynai užsidega nuo žaibų, neatsargios žmonių veikos reguliariai. Eukaliptų miškai prisitaikę prie tokių sąlygų: nukritę eukalipto lapai, nukritusi išilgai suaižėjusi medžių žievė sukuria tankius degių medžiagų kilimus.

Be to, eukalipto išskiriami eteriniai aliejai, suteikiantis medžiui būdingą aštrų kvapą, yra lyg degi alyva. Sausų, vėjuotų orų laikotarpiu, šios medžiagos gali paversti nedidelį ugnies šaltinį į ugnies uraganą per keletą. minučių. Po gaisro eukalipto medžiai turi pranašumą prieš kitus augalus. Jų sėklų kapsulės atsidaro paveiktos karščio, o sodinukai auga šviežiai pelenuose. Bet, jei susikaupia daug degių medžiagų ir sąlygos ugniai plisti yra tinkamos, nuostoliai bioįvairovei ir ūkiui būna dideli. Kad sumažintų natūralių gaisrų dažnį ir nuostolius, Australijoje ir Tasmanijoje nuolat vykdoma dirbtinių kontroliuojamų gaisrų praktika. Jos esmė, prieš prasidedant žaibų sezonui padegti ribotas teritorijas iki tol, kol jose susikaups labai daug degių medžiagų (lapų pomiškyje, smulkių, <6 mm šakelių ir atplyšusios žievės) ir gaisrams plėstis bus palankios sąlygos. Mokslininkai rekomenduoja kontroliuojamus gaisrus toliau nuo gyvenviečių vykdyti kas 4–7 metus, priklausomai nuo augalijos ir gyvūnijos savybių, o šalia gyvenviečių 5 km zonoje dažniau nei kas 4 metus. Iki 1991 m. Pietryčių Australijoje kontroliuojami gaisrai buvo kasmet vykdomi vidutiniškai 12,5% miškų ploto, nuo 1991 – 6.6%, savaiminiai miškų gaisrai iki 1991 m. kildavo vidutiniškai 0,3%, po 1991 m. 1,1% miškų ploto.

Kitos Australijos florai svarbios mirtinių gentys yra Agonis, Angophora, Callistemon, Calytrix, Chamelaucium, Darwinia, Kunzea, Leptospermum, Melaleuca, Syzygium, Thryptomene, Tristania, Verticordia, ir Osbornia (pastarosios formuoja mangrovinius miškus).

Tasmanijoje eukaliptų miškai intensyviai kertami ir atsodinami (dažniausiai kaip monokultūra), Leptospermum auginamas dėl eterinių aliejų ir kaip medingas augalas.

Paroda eksponuojama VU Botanikos sodo Informaciniame centre (Malūne), adresu Kairėnų g. 43.